Apie vienintelę vertybę

Vertybės būna naujos – jos guli parduotuvėse, sandėliuose, o kai kurios - ir kaimynų namuose. Taip pat vertybės būna senos ir dulkėtos, net apipelijusios ir apgraužtos pelių, o dar vertybės būna nematomos, pavyzdžiui, draugystė, tyla, lietus naktį.
Žodžiu, jei vertybes suguldytume į eilę ir vaikščiotume, pagalvoti galima būtų, kad mes patekome į sąvartyną, kur šalia aukso ir briliantų, guli lėlė nulaužta koja ir surūdijęs kirvis, va toks nelengvas uždavinys laukia žmogaus, kuris vaizdžiai turėtų paaiškinti, kas yra vertybė.
Todėl suprantu politikus. Net užjaučiu. Kaip sunku jiems po rinkimų, kai reikia sudėlioti vertybes. Ligi tol buvo aišku – konservatoriai gina tėvynę nuo Ivano ir buvusių komunistų, krikdemai saugo dorovę, socdemai rūpinasi darbo žmogumi, “valstiečiai” – tiesioginėmis išmokomis, o libdemai – Paksu ir Borisovu. Tačiau po rinkimų partijų kryžminimasis pranoko net rafinuočiausias fantazijas – štai konservatoriai su libdemais Vilniuje yra didžiausi priešai, Rasa Juknevičienė juos vadina “Maskvos projektu”, pats V.Landsberis net iš Seimo tribūnos graudina socdemus nesusidėti su libdemais, o Panevėžyje konservatoriai su tais pačiais libdemais sudaro ... valdančiąją daugumą. Taip ir lieki nesupratęs, kokiomis gi vertybėmis vadovaujasi politikai.
Ir nesupranti ilgai, kol tave kaip Budą po medžiu neaplanko nušvitimas – valdžia, štai vienintelė mūsų politikų vertybė. Dėl jos ir su pačiu velniu oboliauti, svarbu tik pateikti tai įvilktą į padorumo rūbą.