antradienis, kovo 06, 2007

Apie troškulį ir amžinybę

Judam, krutam, nerimstam. Kažkur reikia nubėgti, kažkur spėti, kažkur patekti. Ir blaškomės kaip mikrobai menzūrėlėje priklausomai nuo aplinkos temperatūros.
Deja, kiek pastebiu, gyvenimas yra kartais tiesiog absurdiškas – nespėji mirktelti o jau atsidūrei ne ten, kur norėtum. Norėjai papulti į istoriją, o atsiduri istorijos šiukšlyne, norėtum į užsienį – o prekiauji užsienietiškais rūbais. Paradoksalu,bet taip yra net kai kalbi apie amžinybę. Anądien parduotuvėje žmogelis prašo: “Man 3 butelius vyno “Rojus”. Kas galėtų paneigti, kad iš pažiūros prasigėrusiame ir purviname tipe, negyvena amžinybės šauksmas ir didžiųjų humanistinių vertybių poreikis, kurio neturi joks gyvūnas. O žmogus turi, ir net buteliais gali išmatuoti jo amžinybės siekimą, beje, tokį stiprų, kad neparduotų jo ir už 30 sidabrinių.Ne tuos apaštalus pasirinko savo laiku, oi ne tuos.
Mano mintis patvirtintų bet koks psichoanalitikas – žmogų traukia ne vyno skonis, o jo pavadinimas, noras patekti ten, kur veda jo siela. Tiesa, turiu pasakyti, kad vargu ar tai tas kelias, kuriuo patenkama į Rojų. Bet juk žmogui niekas negali uždrausti ieškoti ir siekti. Nebent Seimas ir vietinis klebonas. Na, bet čia jau techniniai dalykai.
Todėl nenustoju žavėtis žmogum.

1 komentaras:

Anonimiškas rašė...

Toškulys yra viskas :-)