šeštadienis, vasario 26, 2005

Gyvatės oda

Būna dienų kai tiesiog skauda širdį. Ne, ne todėl, kad ją užgavo, tiesiog skauda ir tiek. Mes, vyrai, nelinkę prisipažinti, kad ir mums skauda, o skauda. Dažniau vaikštom gyvenimo scena pasirinkę ir personažą, ir išraiškos priemones, bet ateina laikas, kai tai nepadeda. Tada skauda širdį. Ir taškas.
Kažkaip pagalvojau, kad nesąmoningai genam mintį, jog, ko gero, baisiausia pragyventi ir suprasti, kad niekam taip ir nebuvai reikalingas iš tikro. Gal nešiojai ryšulius, nešulius, pinigus, automobilius ar laiškus, bet iš tikro nebuvai reikalingas.Žmonėms reikėjo tik tų nešulių.Ir uniformos.
Galima pavydėti gyvatėms, jos bent gali išlįsti iš savo odos, mes - ne. Niekas mums to neleidžia. O pasirodyti be uniformos, tai tolygu pasirodyti nuogam, mūsų tokių nepriims. Skauda, kai reikia tik uniformos.

3 komentarai:

pypt rašė...

Su tavo mintim sutinku. Tik nesupratau palyginimo su "Gyvatės oda".

Na gerai, gyvatė gali nusimesti odą. Bet ji be odos ilgai neišgyvens. Taip pat mes galime išmesti turimus drabužius ir kompleksus, bet be jų taip pat neišgyvensime.

Kažkoks labai jau retorinis teiginys-klausimas. Kadangi filosofai jau daug tūkstančių metų ieško atsakymų į svarbiausius klausimus (tokius kaip šis) ir neranda, belieka susitaikyti su esama padėtim. IMHO.

Robertas rašė...

Tai gi tu broli reikalingas Tam Didziajam Tasku skaiciuotojui...

lija rašė...

"Mes reikalingi Visatai tam, kad ji galetu igyvendint savo dieviskaji plana. Stai kur musu tikrasis vaidmuo"

Ekhart Tolle