ketvirtadienis, vasario 10, 2005

Apie kainą

Kai tavęs reikia, žmonės tave susiranda ir leidžia suprasti, koks tu svarbus. Kai tau reikia, jie kažkur dingsta. Klasikinė situacija, bet su ja visada sunku susitaikyti. Jautiesi išnaudojamas, ir pelnytai jautiesi.
Tiesa, net ir pats nepastebi, kad taip elgiesi su tais, kurie tau neatrodo svarbus. Kažkada mačiau, kaip po vaidinimo klasėj verkė berniukas – jo mama vėl neatėjo į tėvų susirinkimą. “Ji niekada neateina,- paaiškino klasės mergaitės, - o jis visada verkia”. Pagalvojau, kokia širdis turėtų būti to žmogaus, kuris šitaip mindo savo vaiką, mindo jo pasitikėjimą, koks baisus to berniuko pasaulis.
Prisiekiau, kad mano vaikai to niekada nepatirs. Stengiuosi iš paskutiniųjų – mano vaiko ašaros brangesnės už bet kokį darbą.

2 komentarai:

Robertas rašė...

Praatinkis broli, Jezus turejo begale draugu, o prie kryziaus is ju stovejo Jonas ir trys moteriskes... :-)

Linas rašė...

Dekui, Robertai, bet rasau daugiau apie save, kitiems nepriekaistauju.