antradienis, kovo 01, 2005

Kai baigiasi laikas pirkti

Laisvę išsaugoti taip pat sunku kaip ir ją pažinti. Paradoksalu, kad kai kurios “laisvės” formos atneša ne laisvę, kaip daugelis tikisi, o atvirkščiai – tai tampa tikra vergove. Neseniai mane sudomino viena tema. Kažkas paskelbė, kad vienoje iš Vilniaus kavinių susirinks diskurtuoti tema “DIRBK, PIRK ir MIRK” – kitaip sakant, kad vartotojiškumas yra nauja vergovės forma.
Išties pagalvojau, kas būtų, jei nebepirktume, kas yra anapus vartojimo ir gaminimo?
Savaime aišku, didžioji visuomenės dalis vartotojiškumo apskritai nelaiko jokia problema. Šiandieninį vartojimą norima pateisinti tuo, jog dar prieš penkiolika metų apie tokį prekių asortimentą galima buvo tik pasvajoti, o preke su užrašu “Made in…” atverdavo visas duris, o etikečių užrašai buvo nagrinėjami išsamiau negu Lenino “Balandžio tezės”.
Žinoma, visuomenė vartojo visada, tačiau vartotojiškumas nė iš tolo neprilygo šiuolaikiniam vartojimui. Šiuo laiku vartotojiškumą skatina finansinių – ekonominių grupių propaganda. Daugelis žmonių tiesiog gyvena „akcijomis“, kasdienis prekybos centrų lankymas tampa jau laisvalaikio pakaitalu ir net krikščioniško gyvenimo pakaitalu. Todėl visai nesitebiu, kai Utenoje, Šiauliuose prekybos centrai statomi su ... katalikų bažnyčiomis.
Juk taip gera, kai visos prekes prieinama kaina, o grojant muzikai vos ne šokius galima surengti. Beje, manau, kad toks vartotojiškumas jau užima žymiai svarbesnę vietą, negu turėtų. Žmonės gal ir savo noru tampa vergais – prekių ir visko, kas su tuo susiję - beprotiškas gyvenimo ritmas, noras atrodyti „kaip kiti“, arna “ne kaip kiti”, o ypač kaip tie, kuriuos viešieji ryšiai iškelia ant pjedestalo. Pinigai tampa visko matas –su pinigu rankoje jautiesi žymiai saugesnis, žymiai svarbesnis. Kalbu tai iš savo patirties – Vilniuje teko atiduoti visus turėtus pinigus už medicininius tyrimus. Ir staiga aptikau, kad oi kaip aš jaučiuosi nejaukiai, kaip jaučiuosi kaip padaręs kažką blogo, o kiekvienas žmogus troleibuse mane tik bado pirštais tarsi sakydamas: “Jis neturi pinigų”. Nemalonu aptikti, kaip vartojiškumas pažeidęs ir mane, nesu nė kiek geresnis už “akcijų” sumanytojus.
Liūdniausia, kad vartojimo objektais tampa žmonės – kažkaip savaime susidūrę su žmogumi mes jau neklausiame: “Kas tu esi, kaip tu gyveni”, o instinkyviai klausinėjame:”Kokią vietą užimi, ką tu gali”. Žinoma, nuo atsakymų priklauso ir mūsų požiūris.”Sakai nieko neturi, nesiseka?”.”O aš labai neturiu laiko, sudie”, - ir mūsų sankykis baigiasi. Arba:”Sakai, tau sekasi, gal galėtum kada užsukti pavakarieniauti ar tiesiog į svečius”.
Nekaltinu žmonių, bet sistema moko visus elgtis būtent taip – jei yra naudinga, tada imi ir vartoji. Bet tai jau savotiškas kanibalizmas
Žmogus vartojams kaip ir kitos prekes. Ir išmetamas, kai baigiasi jo “Galiojimo laikas”. Tai ir yra atsakymas, kodėl šiandien visuomenė yra tokia, kokios nenorėtume matyti. Kai baigiasi laikas pirkti, ateina laikas mirti.

1 komentaras:

Joakimas rašė...

Geras pamąstymas!