šeštadienis, sausio 15, 2005

Apie vertę ir prasmę

Paskambino sesuo, sako, šiemet 20 metų, kai mirė mama, reiktų mišias užpirkt. "Kaip radom, taip paliksim".
Prisimenu, kaip stovejau prie jos kapo būdamas dar mokinys šalta žiemą, prisimenu savo vaikiškumą ir savo mintis. Motina norėjo, kad užaugęs būčiau kunigu, jei nebūtų mirusi, ko gero, nebūčiau sugebėjęs atsispirti tokios stiprios valios žmogui, kaip buvo mano mama, taigi, neaišku, kurioj parapijoj aš dabar kadylom dūmyčiau. Bet viskas gyvenime susiję - taip jau susiklostė, kad bent vieną jos norą įvykdžiau - pradėjau skaityti Bibliją. Kaip tik ji man ir parodė, kad "Ne kaip radom, taip ir paliksim, bet taip, kaip nuspresim, taip ir bus". Nežinau, bet motina savo mirtim man nevalingai parodė, kad ne visos žmogaus projekcijos išsipildo. Taigi, mišių nebus. Bus nesupratimo iš giminių pusės, bus apkalbų, bet mišių nebus. Nes jos bevertės mirusiam žmogui (gyvajam, manau, taip pat, už pinigus nieko nenupirksi, reikia liautis save apgaudinėti). Savo kaltės, kokią, beje, mes nešiojam prieš kiekvieną gyvąjį, neatpirksi, o mirusiajam, kaip sako Biblija "žmogui lemta mirti, o po to - Dievo teismas".
Mano mama buvo puiki moteris - tvirta ir griežta kaip tikra žemaitė, greitai užsideganti, bet greit ir atsileidžianti. Labiausiai, ko man gaila - taip ir nesugebėjome niekada pasikalbėti taip, kaip reikėjo. Per kvailas buvau.

4 komentarai:

Joakimas rašė...

Nu, nepasisekė tavo giminėm, nei mišių nei pagert :)
Tai gal kokį atsiminimų vakarą padaryk...

Linas rašė...

Itariu, kad pagėrimo visiems ir bus labiausiai gaila;) O iš kitos pusės ir be to visi progų suranda. Mama ypač nekentė šnapso, paveldėjau šią savybę ir aš.

Anonimiškas rašė...

Rudeni, kai buvo senelio 9osios mirimo metines mes tiesiog susirinkome pas mociute pavalgeme pusryciu, nuvaziavome i kapines ir ten pabuvome, pasimeldeme. Gerumelis. Jokiu kalno giminiu. Jokiu isgerimu (pas mus tai irgi nemegstama(vis tas zemaitiskas uzsispyrimas)). O, kam tikrai senelis buvo brangus ir, kas prisimena Ji taip, kaip as ar mano seima, tiesiog nuvaziavo i kapines ir, kaip mes, uzdege zvakele, pabuvo, pasimelde. Manau, kad tai ir yra pats didziausias velionio pagerbimas, o ne misiu uzpirkimas ar tai pasigerimas i jo sveikata.
tokia_kokia_esu

Anonimiškas rašė...

"Kaip radom, taip paliksim" -- kvailai skambantis principas.