šeštadienis, gruodžio 04, 2004

Džedajaus kelias

Kultinė kino epopėja “Žvaigždžių karai” vėl rodomi kas sekmadienį per televiziją, tiesa,jau laiku, skirtu vaikams. Na bet vis tiek žavu. Sakysite, aišku, sumaniai eksploatuota amžinoji gėrio ir blogio kova, puikūs efektai ir t.t. Tačiau net ir tame pop produkte yra grūdas, kuris užkabina žmogaus esmę. Tai džedajai, vieniši riteriai, visą savo išmintį ir galybę semiantys iš Jėgos. Tiesa, vieni semiasi iš šviesiosios pusės, kiti – iš tamsiosios. Kaip ir turi būti, į tamsiąją pusę nuklysti labai lengva, į šviesiąją, šiukštu, sugrįši tik per mirtį.
Na, kai pagalvoji, kuo ne mūsų gyvenimas – išties jėgų gauname arba iš šviesos, arba iš tamsos. Negali nepastebėti, kad viso pasaulio įvykiai rutuliojasi būtent tamsiojoje pusėje – mes labai uolūs kovoti iš pykčio, neapykantos ar įžeidimo. Ta pusė tokia stipri, kad matai kaip arabai akmenimis puola tankus. Energija iš tamsiosios puses duoda jėgų, bet atima protą. Ir nepaisant to, mes geriau pažįstame tamsą.
Jei ko nors paklaustum, na, pavyzdžiui, “tu labai sustiprėjai nusijuokęs, apkabinęs mylimą žmogų ar nenusikeikęs?”. Turbūt pavedžiotų mums apie smilkinį…
Tamsiąją pusę mes pažįstame puikiai, ji tiesiog mūsų kraujyje, o kaip su šviesiąją? Niekaip. Jos nežinome, todėl skubame susigalvoti.
O ar galima susigalvoti šviesą?
Galima ir netgi labai populiaru. Stebėdamas televizines akcijas gali pasakyti – žmonės bando savyje uždegti šviesą, tačiau ir ta šviesa skirta apšviesti ne tamsą, o organizatorių asmenybę. Taigi, ir ta šviesa iš tamsiosios pusės, nepaisant gerų darbų, šaknis - savimeilė ir savo asmenybės išaukštinimas. Iš prigimties žmogus nepažįsta šviesos, o turi jos ieškoti. Tai labai paprastas, bet amžinas klausimas – džedajaus kelias. “Kas aš esu”,- klausia vaikas.”Kokia gyvenimo prasme”,- klausia jaunuolis. “Kas yra tiesa”,- pastūmęs į šalį laikraštį mąsto (na kartais taip būna) suaugęs.
Taip gimsta filosofijos, religijos, tantriniai ir joginiai mokymai, nukreipti patenkinti žmogaus ego. Visiems patinka, kai apie juos sako, kad jie yra ypatingi, miegančios dievybės, o jų blogi darbai – ne tamsa, o tiesiog per daug energijos, kurią reikia nukreipti teigiama linkme, bet esmė puiki.
Man irgi labai patikdavo galvoti apie tai, koks piktas pasaulis ir koks esu geras ir tobulas (savaime aišku –nesuprastas) aš. Todėl pasipiktinau, kai užuot radęs mano didybės patvirtinimą Biblijoje perskaičiau:
”Nėra teisaus, nėra nė vieno… Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra, kas gera darytų”.
Visi – tai ir aš?
Per vieną akimirką sugriuvo mano taip puoselėtas asmenybės “rūtų darželis”, stovėjau pritrenktas ir tik tada pamačiau, kad gyvenu ne name, o griuvėsiuose ir ne ugnis mane šildė visą laiką, o savimyla. Sakysite, nu ir durnas tiek metų apsigaudinėti, bet pasiteisinimui tegaliu pasakyti, kol nėra šviesos, bandai pats šviesti. Šviesą reikia pažinti. Džedajaus kelias.

2 komentarai:

Joakimas rašė...

Na, tu tikras mąstytojas ... :)

Anonimiškas rašė...

chmmm... o kodėl arabas, puolantis tanką su akmeniu rankoje - iš tamsiosios pusės? ar tik ne tankas kartais atvažiavo iš patamsių?