antradienis, gruodžio 07, 2004

Džedajaus kelias III

Žvaigždžių karai (epizodas III)

Nežinau, ar skaitėte, tokius žodžius:”Tada demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules”. Kažkada buvo taip, bet pastaruoju metu man atrodo, kad viskas vyksta atvirkščiai – demonai iš kiaulių sugrįžta į žmones. Tokie kiauliški kiauliški, už tat ir gyvenimas yra toks kiauliškas. Bent taip aš pagalvojau šį rytą gerdamas kavą ir galvodamas.
Tiesa, užmiršau paklausti, ar buvote kada patekę į “Žvaigždžių karus”. Aš buvau – viena mano pusė rėkė, kad esu pats niekingiausias iš žmonių, kita – kad pats kilniausias. Nors, iš esmės, nieko čia naujo – man dar neteko sutikti tiesiog žmonių. Visi – tik ypatingi. Net ir tie, kurie sako: ”Na, aš paprastas žmogus, gyvenu nuo atlyginimo iki atlyginimo”. Tačiau, jei pastebėjot, tie žmonės pasako tai tokia intonacija, kad iš karto supranti, kad jie – ypatingi, nes paprasti. Galima sakyti tai tapatumo ieškojimas.
O aš buvau ypatingas (nesislėpiau) – kai žiūrėdavau sau į rankas, negalėdavau patikėti, kad tai tik vienos nakties produktas, kažkaip netyčia atsiradęs ir neturintis prasmės. Teliko save įprasminti. Taigi – tai buvo tikras “Žvaigždžių karas” – net kai darydavau sąmoningą niekšybę, galvodavau, kad esu geresnis…
Tiesa, laisvalaikiu paskersdavau materializmą, tyčiodavausi iš idealizmo, žodžiu turėjau gerą laiką. Skaitydavau Oskaro Milašiaus poeziją ir krisdavau į komą perskaitęs “Varnai apsunkę nuo šaltos žmogienos” ir t.t. Matai, kai tu ypatingai nori būti ypatingas, tai visiškai tau apsuka protą. Žodžiu, net prieš save būnant žvaigžde turi sumokėti nemažą kainą.
Savaime aišku, kai kada bandydavau sutaikyti tas abi puses, bet nepasakyčiau, kad tai buvo sėkmingas eksperimentas. Greičiau kažkas nevykusio.
”Mes ieškome kaip akli sienos, suklumpame vidudienį kaip naktį, esame tamsoje, kaip mirusieji. Mes visi riaumojame kaip lokiai, vaitojame liūdnai kaip burkuojantys balandžiai; mes laukiame tiesos, bet jos nėra, laukiame išgelbėjimo, bet jis toli nuo mūsų”,- kažkada užrašė Izaijas, ir tai tikrai apie mane.
Kai nėra tiesos, tu pats bandai tapti sau tiesa. Ar pastebėjote, kad žmonės mėgsta sakyti :”Aš taip niekada nedarau”? Jie jau tapo sau tiesa.
(Bus daugiau)

4 komentarai:

10 minučių rašė...

Gyvenimas nėra kiauliškas, žmonės nėra kiauliški, visur galima įžvelgti gerumą ir dieviškumą.

Taip, visi mes ypatingi. Vien jau tuo, kad mąstome, jaučiame, džiaugiamės, liūdime, suprantame, nekreipiame dėmesio ir dar visą kitą darome skirtingai. Ir tame nėra nieko blogo -- kaip tik tai yra gera ir gražu. Čia kaip pievos gėlių puokštė, kuri yra nuostabi, nes sudaryta iš tiek daug skirtingų žiedų. Pasaulis būtų blankus, jei visi būtų neypatingi ;)

Linas rašė...

Sutinku, puiku, kad visi yra ypatingi, ypač iki to taško, kai ypatingumas tampa esme.

Joakimas rašė...

Na tu mėgsti žmones provokuoti, žiūriu...
Tavo tekstas priminė vieną Česlovo Kavaliausko eilėraščio fragmentą (atrodo, rašytą lageryje):
Tu pažiūrėk verčiau į pokylį visuomenės kiaulydėj -
Į gyvą pynę judančių sprandų;
Kaip godūs snukiai skinasi prie lovio
Ir varva putos iš gašlių nasrų, -
vardan valdžios, garbės ar žmonijos gerovės.

Joakimas rašė...

o dėl

"tie, kurie sako: ”Na, aš paprastas žmogus... supranti, kad jie – ypatingi, nes paprasti. Galima sakyti tai tapatumo ieškojimas."

Tai neslėpsiu, kad ir aš į taip mąstančių kategorija patenku. Šiap, manau, kad ibūti paprastu yra menas ir aš tai tapatinu su buvimu savimi.