Sunkus Chose Luiso Dergio gyvenimas (alegorija)

Ponas Chose Luisas Dergis turėjo keisčiausių įpročių. Vienas iš jų - mėgdavo stebėti žmones, lankytis jų susibūrimuose (nors vargu ar galima sektantus laikyti žmonėmis), o paskui viešai aptarinėdavo. Kadangi gyvendavo pirmame aukšte, tai atsidaręs langą užsikeberiodavo ant palangės ir imdavo garsiai rėkdamas kitus aptarinėti (t.y.. dergi). Jei kuris praeivis užgirsdavo jį dergiant ir sustodavo išsiaiškinti, ar tikrai jis jau toks ar kitoks, ponas Dergis puldavo į tikrą isteriją ir išvadindavo sustojusįjį visokiais epitetais.
Ir pasiaiškinimą Dergis turėjo puikų - juk jis savo namuose daro ką nori, o visokie sektantai braunasi pas jį į namus ir šiukšlina. Tiesiog chuliganai. "Jei norite, kalbėkime konstruktyviai,- sakydavo Dergis šypsodamas per ūsą,- ar aš sektantu tave išvadinau? Ar teismas įrodė? Ne, tu pats save išvadinai ir pats save apdergei". Beje, jo neveikdavo ir protinimas laikytis elementarios etikos. "Kokia etika, kas ją nustatė". Taip išvadintas asilu koks praeivis turėdavo galimybę tik pripažinti Dergio didybę ir neklystamumą, o purviną vandenį, kurį gavo ant savo rūbų turėjo vaidinti, kad pats užsipylė ir pats dabar kimba prie Dergio. Ir turėdavo prisipažinti, kad jis pats eidamas gatve ir išgirdęs užgauliojimus, o retkarčiais ir apspjautas, yra chuliganas, kuris veržiasi į Dergio erdve. "Aš apspjoviau? Tu pats apsispjovei, cha cha cha,- kikendavo Dergis ir neleisdavo net nusivalyti skreplių, - oi koks tu tūpas sektantas".
Beje, kiekvieną sustojimą Dergis laikydavo patvirtinimu to, kad jo sekta yra teisinga, o kiti sektantai neišlaiko kritikos ir užsiima piktu jo asmeninės sektos puolimu.
Ką ir besakyti, nelengvas gyvenimas buvo Chose Luiso Dergio.