Kova be fronto linijos

Skaičiau vieno afrikiečio paaiškinimą, kaip yra, kad po Antrojo pasaulinio karo pasaulis šiam žemynui paaukojo 154 milijardus dolėrių, o skurdas ten tik didėja:
"Tradicinėje Afrikos visuomenėje, kuri pasakose ir sakmėse apdainuoja šlovingą protėvių praeitį, nieko nedaroma, kad būtų suformuota ateitis. Afrikietis, įsitvirtinęs savo protėvių kulte, yra taip įsitikinęs, kad praeitis tegali pasikartoti, jog mažai tesirūpina ateitimi. Kitaip... nebėra vietos geležinkelyje, nebėra pinigų mėnesio pabaigoje, nebėra maisto pietums šaldytuve, o tarp derlių nieko nebėra grūdų saugykloje. Taigi tai, kas sudaro Afrikos kasdienybę!".
Praėjus 15 metų po kruvinųjų sausio įvykių man atrodo svarbūs du dalykai: pirma, kad nepriklausomybės Lietuvoje buvo žymiai daugiau tuo metu, kai gatvėmis žlegėjo sovietų tankai, o antra, skaitytame pasakojime žodį "Afriką" pakeitus žodžiu "Lietuva", gautume atsakymą, kaip atsitiko, kad esame ten, kur esame. Tik ko gero, mus labiau slegia ne materialiniai nepritekliai, o tai, kad valstybėje, už kurią kovojome visi, nėra teisybės, nėra tvarkos ir nėra elementarios vilties.
Paradoksalu, kad vėl esame tauta, kurios stiprybė yra ne ateityje, o praeityje. Ar tai galėtų reikšti, kad esame iš tų tautų, kurios laiko save "pagyvenusiomis" ir laukia artėjančios mirties? Juk jaunas žmogus visai nesižavi, koks buvo vaikystėje, bet viltingai žvelgia ir laukia ateities, kuri pakeis jo gyvenimą, tuo tarpu pagyvenęs žmogus tik žvalgosi atgal ir lygina savo išvaizdą, savo jėgas su jaunystės metais. Ar nėra panašumo, kai mes užmerkę akeles giedame apie Lietuvą iki Juodosios jūros, apie Gedimino sapną, Žalgirio mūšį ir 1918 metų nepriklausomybės kovas, o dabar prie šio sąrašo pridedame dar ir 15 metų įvykius? Ar nerodo, kad esame jau pasiruošę išmirti kaip tauta? Kodėl, kai kažką minime, žvelgiame, kaip tie afrikiečiai, kurie tiesiog netiki ateitimi ir nekalbame apie ateitį?
Sumaištį dar labiau didina tai, kad nėra nei aiškios fronto linijos, nei aiškaus priešo, su kuriuo kovoti galėtume, todėl antrą kartą Sausio 13- oji šiuo metu negali pasikartoti. O armija, su kuria suiduriame, yra beveik nenugalima ir žymiai grėsmingesnė už sovietų. Jei krūtinėmis užstosime partinius tankus, iš kitos pusės pasirodys korupcijos šarvuočiai, jei sulaikysime ir juos, ims atakuoti pataikūnų artilerija, jei slėpsimėms nuo jų salvių bunkeriuose, mus išnuodys nihilizmo dujos, o jei būsime ten, kur stovime, pavieniui iššaudys pragmatizmo snaiperiai. Taip ir gyvename atviro mūšio lauke, iš kurio nei pabėgti negali, nei kautis neišeina.
Ko gero, vienintelės dienos, kai tikrai užjaučiu politikus yra tos, kai jiems viešai tenka atsistoti prieš visą mūsų pasimetusią ir įvairiausiais ginklais sužeistą tautos armija ir imti įtikinėti, kad mūšis jau seniai laimėtas, o praeityje buvo dar didesnių pergalių. Čia ne rinkimai, kai sužeistiesiems gali pasiūlyti šiek tiek dešros ir jie nuseka paskui. Tokiomis progomis turi kalbėti be pažadų, kalbėti tiesą ir kalbėti atvirai, o va šito kaip tik ir negali padaryti. Niekas nesidžiaugia iš širdies, todėl belieka tenkintis paaiškinimu - tauta nemoka džiaugtis, nemoka ir liūdėti.
Turbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl taip nejaukiai jaučiamės per visas šventes ir per įvairius minėjimus. Žinome, nors kraujas buvo pralietas prieš 15 metų, bet mūšis dėl tautos dar nelaimėtas. Manau, kritusiesiems per Sausio 13 -ąją didžiausias atlygis ir didžiausia pagarba būtų ne akmenys ir kryžiai, bet mūsų pasiryžimas nepasiduoti ir žiūrėti ne į praeitį, o į ateitį.