pirmadienis, sausio 09, 2006

Pasaka ne pasaka (alegorija)

Taigi vieną kartą vienoje parapijoje gyveno doras žmogus. Nors nesislapstykim, vadinosi jis Ponas Dergis. Va iš pavardės ir kildavo visos jo problemos – nors galvojo, kad yra labai geras žmogus, bet vos išsižiodavo ir imdavo visus dergti. Nežinia, kaip ten buvo, bet vieną dieną Dergis suprato, kad turi liudyti savo tiesą. Bet ir vėl bėda – nelabai kas jo tos tiesos paisydavo, tada jis, kaip ir jahovistų ir mormonų vadai, uždavė sau klausimą – kuri iš krikščioniškų sektų yra tikra? Savaime aišku, pasirodė, kad nė viena, taigi nejučia jis pats ėmėsi kurti savo sektą ir rašyti knygą, kurioje pirmu reikalu ėmė koneveikti visas esamas sektas ir sektantus. Ir kas vakarą uoliai melsdavosi: “Ačiū tau, Dieve, kad nesu kaip tie sektantai, arba kaip tie, kuriuos sutikau šiandien gatvėje“.... Tiesa, jo sektoje tebuvo jis pats vienas, nes konkurento Dergis tiesiog nebūtų pakentęs.
Kadangi nesijautė menkesnis už patį didžiausią sektantą popiežių, tai knygą pavadino skambiai “Liudiju Kristų“. Tiesa, Kristaus ten beveik nebuvo (na kartais Jis šmėkšteldavo kaip koks anoniminis alkoholikas be vardo ir be veido, uoliai pasirengęs tarnauti visoms Dergio užmačioms ir žygiams), bet kitų dergimo – nors vežimu vežk. A kaip kitaip, juk tai ne žmonės, o sektantai, taigi, su jais gali elgtis kaip su kokiais padėvėtais rūbais, biški pamindyti, biški pabalinti ir biški papuryti, bet dažniausiai - grindis nušluostyti. Jis turėjo net savo metodiką, kaip nustatyti, kuris iš knygos skaitytoju yra sektantas. Ir pagrindinis požymis buvo, ar žmogus jam pritaria. Jei nepritaria, tada knygos vertinimus arba ištrindavo, arba tiesiog paredaguodavo tuos vertinimus, kurie netilpdavo į jo sektos logiką. O sau turėjo tokį pasiaiškinimą: „Esu pasimokęs. Paredaguoju tekstą, ir išeina labai šaunus apakusio fanatiko prisipažinimas“. Taigi, nejučia Dergis savo knygoje įkūrė inkvizicijos skyrelį kitiems pamenkiti, o sau paaukštinti.
Beje, taip pat jis elgdavosi su Biblija (Kadangi buvo įsitikinęs, kad Biblija parašyta tik jam vienam, tiesa, skaitydavo ja irgi taip pat retai, kaip jo nemylimi sektantai katalikai į mišias vaikšto) – imdavo tas vietas, kurios "demaskuodavo sektantus", o apie save pati rasdavo tik vieną eilutę “Štai mano mylimas sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. Taigi dirbti su informacija Dergis mokėjo tobulai.

5 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Linai, Petras savo puslapyje pradėjo ginti sektas. http://www.blogas.lt/Petras/65328/#c100285
Pažiūrėk, kažkoks netikėtas posūkis...

Anonimiškas rašė...

Kur as tai skaiciau...

Linas rašė...

Tai, kad as cia ne apie Petra, cia toks alegorinis pasakojimas, daug zmoniu yra, kurie galvoja, kad jei jau jis yra vienas, tai nera sektantas. Sektai uztenka 1 zmogaus.
O kad Petras uzsidege meile sektoms ir imasi jas ginti, tai jau jo reikalas, gali elgtis kaip nori.
As Petro nepazistu, bet viena zinau, kad tai labai diskretiskas zmogus - gali patiketi jam, kaip anoniminiam alkoholikui, bet kokia paslapti, islaikys, niekam neprasitars, tiesa, kita diena apie save jo dienorastyje gali paskaityti, bet juk tai nesiskaito.

Amžina rašė...

hm... is salies atrodo kiek kvailai.. vienas paraso apie kita kanors. to pasekoje kito "kontrapuolimas"... Linai (ir Petrai..) kokia viso to esme? koks tikslas kazkoki konflikta isleist i internetine erdve?

Linas rašė...

Argi yra konfliktas? Kodel visiems atrodo, kad as cia apie Petrą, juk jis tikrai ne toks, kaip sitas literaturinis personazas, bet priklausomai nuo aplinkybiu personazai arba mirsta arba gyvuoja sekmingai toliau.