Apie vienybę ir tualetinį popierių (alegorija)

Žmonės patarė nebetęsti pasakojimo, sakė: "Žiūrėk, pats Dergiu pavirsi". Iš dalies jie teisūs, nes net literatūrinį portretą tapant neigiamai, jauti nepaprastą energijos antplūdį - surantu, kodėl toks visada įsikvėpęs būdavo Dergis, kai kitus menidavo. Kad mano alegorija nebūtų tik neigiama, turiu savo herojaus portretą papildyti ir teigiamomis savybėmis
Turiu pasakyti, kad Dergis turėjo ne vieną ir gerą savybę - buvo draugiškas, sumanus ir mėgo jumorą. Tiesa, vėl kalta buvo jo pavardė, nieko jis su savim padaryt negalėdavo, kad ir kokį gerą darbą sumanydavo, visada išeidavo tas pats, vietoj draugiškumo išeidavo šunybės, vietoj sumanumo - klastingumas, o vietoj jumoro - patyčios.
Štai kartais nuslinkdavo Dergis pas kokius sektantus - ir turi medžiagos savo knygai kokį mėnesį, o dar geriau, jei suvilioti jo knygos pavadinimo sektantai priplūsdavo prie jos kaip bitelės prie medaus - tada jau laikykis. Dergis apsimesdavo draugišku, o paskui tik pykšt ir išryškina sektantą, ir pasidaro gardaus juoko sau ir savo draugams, ir juokdavosi Dergis ilgai ir nuoširdžiai iš tų kvailų sutvėrimų su draugais už rankų susiėmęs ...
Beje, sektantai varšą mūsų herojų visur persekiodavo - rašydavo piktus laiškus, tykodavo jo gatvėje, sektos lindo per jo mašinos langus, skverbėsi į jo kabinetą. Dergis net nuėjęs į tualetą pirmiausia ištyrinėdavo popieriaus ritinėlį, ar tik nebus sektantai į jį suvynioję savo vadų nurodymų ir idėjų.
Beje, labai įdomu, kad jis buvo uždaros anoniminių batsiuvių gildijos narys, kurios susirinkime visi nusimaudavo batus ir rodydavo viens kitam nuospaudas. Šiukštu buvo įprasta apie jas neprasitarti kitiems, taigi Dergis įtikindavo visus, kad kas jau kas, o jau kitų nuospaudas jis laiko paslaptyje. Aišku, naivieji patikėdavo Dergiu, kai ką atskleisdavo ar norėdavo pasikalbėti...
Ir, reikia pasakyti, kad Dergis žodžio ir gildijos taisyklių laikydavosi šventai - niekam net žodžiu neužsimindavo, bet va knyga - visai kitas reikalas - jau kitą dieną sektantas galėdavo skaityti savo mintis su gilia analize, kurios patvirtindavo Dergio sektos tiesas, t.y. kad kitos sektos labai blogos ir kokie baisūs yra apakinti fanatikai. Bet kad kam jis būtų kalbėjęs - ne, šito tikrai nebuvo.
Tiesa, negalima nutylėti ir apie tai, kad jis kartais pagautas nesuprantamo kilnumo imdavosi aiškinti apie krikščionių vienybę, visai pamiršęs, kaip prieš tai dergė ir tyčiojosi iš kitų. Bet juk tai suprantama - jis vienas ir tebuvo krikščionis, taigi su savim susiskaldyti jis nebegalėjo.Be to, tokį elgesio modelį jis pamatė pačioje Biblijoje "Žmogus pavalgo, nusišluosto lūpas ir sako: "Aš nieko nepadariau".
Taigi, uš esmės jis elgėsi pagal Bibliją ir labai stebėjosi, kodėl jo nesupranta.Ir atsakymą turėjo labai paprastą - siaurapročiai sektantai tiesiog negali pakęsti jo tiesos.