Pasaka ne pasaka (alegorija)

Taigi vieną kartą vienoje parapijoje gyveno doras žmogus. Nors nesislapstykim, vadinosi jis Ponas Dergis. Va iš pavardės ir kildavo visos jo problemos – nors galvojo, kad yra labai geras žmogus, bet vos išsižiodavo ir imdavo visus dergti. Nežinia, kaip ten buvo, bet vieną dieną Dergis suprato, kad turi liudyti savo tiesą. Bet ir vėl bėda – nelabai kas jo tos tiesos paisydavo, tada jis, kaip ir jahovistų ir mormonų vadai, uždavė sau klausimą – kuri iš krikščioniškų sektų yra tikra? Savaime aišku, pasirodė, kad nė viena, taigi nejučia jis pats ėmėsi kurti savo sektą ir rašyti knygą, kurioje pirmu reikalu ėmė koneveikti visas esamas sektas ir sektantus. Ir kas vakarą uoliai melsdavosi: “Ačiū tau, Dieve, kad nesu kaip tie sektantai, arba kaip tie, kuriuos sutikau šiandien gatvėje“.... Tiesa, jo sektoje tebuvo jis pats vienas, nes konkurento Dergis tiesiog nebūtų pakentęs.
Kadangi nesijautė menkesnis už patį didžiausią sektantą popiežių, tai knygą pavadino skambiai “Liudiju Kristų“. Tiesa, Kristaus ten beveik nebuvo (na kartais Jis šmėkšteldavo kaip koks anoniminis alkoholikas be vardo ir be veido, uoliai pasirengęs tarnauti visoms Dergio užmačioms ir žygiams), bet kitų dergimo – nors vežimu vežk. A kaip kitaip, juk tai ne žmonės, o sektantai, taigi, su jais gali elgtis kaip su kokiais padėvėtais rūbais, biški pamindyti, biški pabalinti ir biški papuryti, bet dažniausiai - grindis nušluostyti. Jis turėjo net savo metodiką, kaip nustatyti, kuris iš knygos skaitytoju yra sektantas. Ir pagrindinis požymis buvo, ar žmogus jam pritaria. Jei nepritaria, tada knygos vertinimus arba ištrindavo, arba tiesiog paredaguodavo tuos vertinimus, kurie netilpdavo į jo sektos logiką. O sau turėjo tokį pasiaiškinimą: „Esu pasimokęs. Paredaguoju tekstą, ir išeina labai šaunus apakusio fanatiko prisipažinimas“. Taigi, nejučia Dergis savo knygoje įkūrė inkvizicijos skyrelį kitiems pamenkiti, o sau paaukštinti.
Beje, taip pat jis elgdavosi su Biblija (Kadangi buvo įsitikinęs, kad Biblija parašyta tik jam vienam, tiesa, skaitydavo ja irgi taip pat retai, kaip jo nemylimi sektantai katalikai į mišias vaikšto) – imdavo tas vietas, kurios "demaskuodavo sektantus", o apie save pati rasdavo tik vieną eilutę “Štai mano mylimas sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. Taigi dirbti su informacija Dergis mokėjo tobulai.