Chose Luiso Dergio malda (alegorija)

Taigi, vienintelė vieta, kur Dergis galėdavo išvengti pražūtingos savo pavardės įtakos, buvo malda. Kadangi jo sektą sudarė tik vienas žmogus, jis turėjo nusistatęs tam tikrą metodiką, kaip su savo Viršininku bendrauti. Kažkada jis perskaitė, kaip Jėzus barė fariziejus, kad jie viešai pasirodydami meldžiasi, taigi nusprendė, kad tai yra vienintelė maldos forma (beje, nejučia prisipažindavo, kad jei jau toks liepimas jam, tai ir jis iš tų pačių fariziejų), ir niekam neleisdavo kitaip melstis. Nepadėdavo nei aiškinimas, kad nelaikai savęs fariziejumi, todėl ir tas barimas kaip ir ne tau, Dergis būdavo nepalaužiamas.
Taigi, nuslinkdavo kur į kampą ir imdavo atlikinėti paruošiamuosius ritualus, po to tardavo:
- Prašau išklausyti mane, jei nepritarsi man, laikysiu tai už šmeižtą. O jei man nepritari, tark man žodį.O dabar klausyk:
- Ar aš teisus?
Tyla.
- Ar aš tikamai elgiuosi?
Tyla
- Visi kiti klysta, tik aš vienas ne?
Tyla.
- Ar teisingai elgiuosi, kitus apkiaulindamas?
Tyla.
O tada pono Chose Luiso Dergio kambarėlis nušvisdavo. Ir visų pirma jį nušviesdavo palaiminta Dergio šypsena:
- Ačiū tau, kad mane išklausai. Žinau, kad kai aš kalbu tau, tai malda, o jei Tu imtum kalbėti man - tai jau šizofrenija.