“Du yra geriau negu vienas, nes jie turi gerą atlygį už savo triūsą. Jei vienas kristų, kitas jį pakeltų. Bet vargas vienam, jei jis krinta, nes nėra kam padėti.
Jei dviese miega, vienas kitą šildo. Bet kaip sušilti vienam?
Jei vienas užpuolamas, dviese pasipriešina. Trigubą virvę sunku pertraukti”.
Ekleziasto 3;9-12
Šiuo laiku žmonės skaičiuoja kitaip, išversiu, – "ar du ar vienas -vis tiek blogai, vis tiek esi vienas,nes kitas - tiesiog nulis, jei vienas griūna, kitas jį graužia, jei dviese miega, miega atskirai ir nebesušyla, jei vienas užpuolamas, kitas vaidina, kad neturi nieko bendro"...
Kitaip sakant, nusigyvenom visiškai ir galutinai, galime būti tik po vieną. Tai yra pagrindinė priežastis, kad žmonės nebetiki santuoka ir draugyste. Geriau jau nesusirišti su niekuo, nes ir nesugebėsi susirišti. Išties, be Dievo tai jau šiandienos pasaulyje nelabai ir įmanoma – visi gyvenam kaip viešbutyje – darbas, užsiėmimai ir nesutarimas, kam plauti indus po vakarienės. Todėl lengviau turėti santykius, kurie niekuo neįpareigoja - sugyventinių statusu. Sugyventinių sindromas persimeta visur - į darbą, į draugystę ir net į krikščionių bendruomenes.
Galime vaizduoti savarankiškus ir nepriklausomus, bet jei gyvensime be Dievo, gyvensime po vieną, taip ir nesugebėdami su niekuo susijungti. Frazė, tariama per vestuves ”Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” dažnoj šeimoj neturi jokios prasmės – Dievas negali jų sujungti, nes Dievo šeimoj kaip tik ir nėra. Po to telieka užjausti vienas kitą, kad gyvenimas nesusiklostė.
Beje, teisingam skaičiavimui vieneto neužtenka, čia ne skaitmeninės technologijos kur naudoja 1 arba 0, reikia ir daugiau skaičių, bet labiausiai reikia To, kuris tuos skaičius išdėsto teisingai. Gyvenimo aritmetika yra mūsų rankose, bet skaičiavimo būdus renkamės patys.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
9 komentarai:
1+1=1
Tai kad jau dabar "ka Dievas, sujunge zmogus teneperskiria" nelabai ir galioja :0) Matai, baznycia mano turinti teise isskirti kai kurias seimas :0)
O is tikruju yra Dievas seimoj ar jo nera, vargu ar tai labai itakoja tarpasmeninius santykius :0) Taip, jie gali kartu nugyventi gyvenima, jei rimtai ziuri i santuoka, bet jei meile baigias kazkuriam, tai ir baigias... Ir kokie bebutu geri santykiai, vistiek zmogus ima jaustis vienisas kartais :0) Juk zmones labai keiciasi laikui begant ir kai keiciasi i skirtingas puses, sunku likti " kaip vienam". Juk buna, ka vienas lipdo, kitas griauna :0) Prisiminiau dabar pokalbi "apie meile" : JI: " zinai, as tave taip myliu, jei tu susirgtum, atiduociau tau savo organa, jei tu taptum neigaliu, niekada taves nepalikciau..." JIS: " as irgi taves nepalikciau, jei tu susirgtum, parsivesciau kita moteri, padetu man tave priziuret, be to sekso tai man reiketu, o ka tu galetum neigali?"
Kazin ar zmoniskumas priklauso nuo tikejimo... Gal siek tiek :0)
O is tikruju yra Dievas seimoj ar jo nera, vargu ar tai labai itakoja tarpasmeninius santykius
Labai itakoja. as tuo ne kiek neabejoju.
o siaip zmogus yra zmogus:)
Bet juk krikscioniskos vertybes nelabai ir skirias nuo bendrazmogisku. Labai skirtingai zmonems susiklosto gyvenimai ir tas "ka Dievas sujunge" gaunasi beprasmiska. Pav. viena vyriski zmona ismete :0) Jis nenorejo skirtis, nedave sutikimo, mylejo labai dukryte, bet ji ismete ir viskas. Issiskyre. Pagal tikejima jis visa likusi gyvenima turejo gyventi vienas? Jo dabartine zmona, nasle, ji myli, jie puikiai sutaria, bet... Kaip tada "negeisk svetimo vyro" (cia jos atveju, juk jis visa gyvenima suristas su pirmaja)? Ji katalike, tikinti ir ji kankinasi negaledama eiti ispazinties, nes pagal tikejima jie gyvena "be sliubo" . Taip, gal zmones dabar daugiau istvirke, bet laikai keicias, as pati manau, kad savo vaikam ko gero beveik palinkeciau pagyvent nesusituokus kuri laika , kol neabejos, kad rado savo zmogu visam gyvenimui :0)
O be to, tu kalbi piktai kaip tikras senas krienas :0)
Ir dar be to, daug zmoniu gyvena graziai ir atsakingai, tik tie pasileideliai garsiausiai rekauja :0)
"Jei dviese miega, miega atskirai ir nebesusyla"- nu tai ka jiems daryt, jei mintys pas trecia? :0))))
Nu Mamka, tu irgi krienas, tik nesenas:)
Tu labai protingai rasai, tik matai, ta situacija apie vyra ir zmona daugiau priklauso nuo vienos organizacijos, kataliku baznycia su dogmom vadinamos, o as taigi esu bambyzas:) Be to, skirtis Dievas tam tikrais atvejais leidzia ir tikrai netyrineja ach tu toks tu kitoks.Jis neatejo drausti ir bausti, Jezus pasake:"As atejau, kad jus apsciai turetumete gyvenimo".
Zinai, as ir netvirtinu, kad turi but taip ar anaip, tiesiog sakau ka kitka - siuo laiku zmones nesugeba susijung, ar tai butu seima, ar sugyventiniai, ar darbas, ar gimines. Va cia as matau visiska musu bejegiskuma. Kai dirbau mokytoju, darydavau testa ir ziuredavau, kiek zmoniu klasej yra vienisu. Tu pagalvok, mokykloj mokosi apie 1200 mokiniu, visa diena slankioja minioje, o zmogus vis tiek jauciasi vienas. Man tai yra baisu. Kuo toliau tuo daugiau vienisu, va tai ir reikia kirsti.
Jo, as irgi ta pastebiu... Ir visa tai tame, kad skatinamas individualizmas, gerokai perdetai. Kazkaip daugelis siais sunkiais laikais galvoja, kaip cia padarius, kad paciam butu geriau. O gal greiciau, kad tik man blogiau nebutu... Na, as pati daznai pagaunu save taip mastant.
O kas del seimyniniu santykiu, jei taip Dievas ten ir yra, jei Jis neitakoja santykiu. Na, gal teisingiau Dievas gal ir yra, bet jis nera teisingai priimamas. Dievas, pirmiausia teikia isminties suprasti vienas kita, gerbti... Vienisumas yra labai tokia kibi savoka. As, pvz., nebesijauciu viena nuo to momento, kai priemiau Kristu i savo gyvenima toki, koks Jis pas mane atejo. Krikscioniskos vertybes nuo bendrazmogisku skiriasi tuo, kad jos remiasi ne zmogaus morale, o Viespaties istatymu ir Jo meile. As sutinku, kad santykiai santuokoje yra komplikuoti, mano pacios seimoj - galinga griutis, kurios neina niekaip sustabdyti... Ka as matau? Ogi du isiskaudinusius zmones, kurie negali vienas kitam atleisti, kurie pamirso del ko susituoke (galima ir neimti Dievo domen siuo atveju), nepastebi, kad ju gyvenimuose yra kai kas daugiau nei ju ego. Zmones pamirsta del ko sujunge savo gyvenimus, ir pradeda remtis tuo, kokie kieno lukesciai nepatenkinti... Taaaaip... piktasis selioja kaip reikalas... tik zmones to nepastebi, galvoja, kad cia Dievas jiems trukdo...
Zinai, kalbant apie vienisuma, man gyvenime ir yra baisiausia vienisi vaikai. Daug as ju matau. Daug ju ateina pas mus i namus, ypac kai vyro nera namie.:0) As juos kartais vadinu "bezprizorniku klubu". O mintyse kartais pagalvoju "vaikai, neturintys ateities". Jie geri vaikai, tik jie nesuprasti. Baisu, kai vaikai net nedrysta pasvajoti apie tai, kad galetu baigti aukstaji moksla, kurie taip visu nuvertinti, kad, kai pasakai, kad jie geri, jie paziuri i akis ir klausia: " Tai kodel be jusu to nieks nemato?" Ir ka atsakyt? Zinai, jie tankiai pasako: "As nesuprantu, einu einu namo ir ziuriu vel prie jusu duru stoviu" :0)Kartais maniskiai supyksta (ten ju draugai) ir saukia: "jus ateinat cia ir vagiat musu mama". Bet kai jiems blogai ir jie neturi kur eiti, jie vistiek ateina. Istikruju man su jais idomu:0) Apie ka tik mes neprisnekam. Labiausiai prizvengiau, kai jie manes paklause, ar vyrams ant uzpakalio zelia plaukai :0) Svarstem visaip, bet as neturiu patirties tiek su vyrais, gi tik su vienu visa gyvenima gyvenu, tai prizadejau paklaust istvirkusios bendradarbes:0) Ir ta gi sako, tikrai buna, zelia. Vos nenumiriau is juoko (atsiprasau apzelusiu vyru, bet man tai netiketa :0)). Bet kalbant rimtai, kodel mes, suauge, taip nesirupinam savo vaikais, nesuvokiu. Juk kai kuriu is tu vaiku tevai gyvena kur kas geriau uz mus? Aisku, vieno mama uzmusta, tevas geria... Bet kai vaikai manes praso pavalgyt, nes geriau sedi alkani, bet nenori namo, tai siaubinga. O jiems tereikia tik gero zodzio... Jie dar taip tikrai jaucia pasauli. Jei gryztu po darbo liudna, jie iskart pareiskia: " Jusu tokios nuozmios ausys ir grieztas balsas, bet akys geros ir liudnos? Kas atsitiko? " Ir dar sugeba mane patampyt uz zandu, nes sako, kad as cia nevaidinciau, nes jie visa galva didesni :0)
Ai, jau turbut perdaug issipleciau, o iseities vistiek nezinau, einu miegot :0)
Joooo, mamka. Tarnauk ir toliau. Jiems taves reikia.
Žinai, tai ka tu pasakoji, mamka, ir irodo, kad musu vaikams reikia visai ko kito, negu mes issivaizduojam ir stengiames jiems suteikt. Siaip tai stebini geraja prasme, man dar iki taves, oi kaip toli:) Sakiau laikas pradet dienorasti rasyt;0
Rašyti komentarą