sekmadienis, sausio 16, 2011

Tuščių žmonių šalis

Pagaliau įvyko tai, ko seniai laukiau. Mano mažoji pažino Viešpatį. Prieš porą dienų, po to kai vakare skaitė knygelę "Į pasaulį atėjo Karalius" pasakė: "Kai skaičiau apie tai, kad Jėzus yra Avinėlis, mane užplūdo šiluma".
Ir vaikas pasikeitė - jei stengdavosi išsisukti nuo maldos, tai dabar prašo kartu pasimelsti vakarais.

Taip, mes vakarais melsdavomės, skaitydavom knygas, ji pasikrikštijo vasarą, bet žinojau, kad vis dr trūksta vieno elemento - tikro pažinimo. Šiandien ėjom, ji sako:"Kai atėjo ta šiluma, mano širdis nebėra tuščia". Visagalis Dievas atėjo į aštuonmetės širdį Šventąja Dvasia, kad sunaikintų vienatvę, sunaikintų baimes ir atskyrimą.  Koks stebuklas... 

Iš kitos pusės, suvokiau, kad kartais mums tenka gyventi su žmonėmis, kurių širdys tuščios. Dar baisiau - gyvename šalyje, kur daugumos širdys yra tuščios. Paklausykit kaip skamba:"Tuščių žmonių šalis". Kažkaip šiurpiai. Kartu prisiminiau dienas, kai pats buvau tuščias. Tai baisu baisu baisuTuščias - ten nieko nėra, ten negyvena nieko, kas yra iš Dievo. Žinoma, yra religija, bet religija yra prote, yra apeigos, mokymai, bet visa tai irgi prote, yra humanizmas ir bendražmogiškos vertybės, tačiau tai irgi prote, o širdyje tuščia.Kol į širdį neįžengia Avinėlis, žmogus bejėgis daryti kažką gero.
Dievas yra ištikimas, esu to liudytojas - Jis padaro daugiau negu mes norim ir prašom. Bet didžiausias mano noras, kad šita tauta nebegyventų tuščiomis širdimis,ir tai vyksta.

4 komentarai:

Zita rašė...

Aleliuja

Kristina rašė...

Kaip gera tai girdeti!!!

Vaida rašė...

:) kaip gerai, kad radau tokių pat minčių :)
V.

Linas rašė...

O aš džiaugiuosi dar daugiau:)