ketvirtadienis, gegužės 05, 2011

Vaišės

Na, pamuzikavom, poezijos prirašėm, dabar lauksim žydėjimo. Pastaruoju metu maiau džiugindavo tie žavūs momentai, kai žmonės atsiskleidžia visu durnumu. Tačiau kotai pastaruoju metu manęs tai visai nedžiugina. Nedžiugina ir viskas.
Kažkaip supratau, kad tai durnumo jūrai nei galo, nei krašto, o kaip ir kiekvienas vandens telkinys, gali ne tik akį paglostyt bet ir paskandint. Geriau nerizikuoti.
Kaip besuktum, vis tiek gyvenimas vyksta viduje.Neišeina pagerinti jo susitelkus į išorinį judėjimą. O kai viduj gerai, gerai ir visa tai, kas yra aplinkui.
Kaip bebūtų, jaučiu visagalio ranką ir tuo mėgaujuosi. Tiesiog mėgaujuosi. Ir aiškiai suprantu, kad esu nevertas, neužsitarnavęs, bet jaučiu Jo malonę. Tai tarsi vaišės apkasuose. Aplink sproginėja, triukšmauja, bet kareivio niekas taip nedžiugina, kaip katiliukas karštos sriubos. Kol jis valgo, karas lieka kažkur toli.  Kol esu atsisukęs į Dievą, tol tas mano katiliuko garas stipresnė jėga už karo gaisro dūmus. Gyvybė yra trapi, bet galinga. Šventoji Dvasia yra subtili, bet nereiškia, kad silpna. Skanaus.

4 komentarai:

Zita rašė...

Džiaugiuosi su tavim ir šlovinu Viešpatį, nes tik Jis gali tave surasti tarp karo dūmų ir išgydyti, pamaitinti sočiai ir, svarbiausi, brangi Šventoji Dvasia, tas Guodėjas ir Mokytojas, visada pasilieka. Ačiū, Viešpačiui, už šią malonę.

Linas rašė...

Paleskim kartu:)

Robertas rašė...

tebuna paslovintas Viespats kuris nepaliko musu ir kurio malone bei gailestingumas is ties tveria per amzius. Jeigu kas netiki - tegul netiki, o as tai patyriau savo kailiu.

Anonimiškas rašė...

Niam niam, skani ta mana, valgyti ir valgyti ją, visą amžinybę...