Būti surastam

Sunkios kažkokios buvo paskutinės dienos, ne viskas eina taip, kaip norėtum. Jautiesi taip, kad nebekontroliuotum savo gyvenimo, o tokios būsenos ne visada patinka. Žinoma, kai taip jautiesi galvoji apie tai, kad esi netinkamas kai kuriems dalykams, kol neišsprendi savo uždavinių ir nesigalvoja, kad esi švarus.
Vakar buvo malda, antrą kartą buvo žmogus, grįžęs iš užsienio, sakau, ar nori pažinti Kristų? Bet jis nežinojo. Ai, numojau ranka. Žmogus brandus, labai racionalaus proto, per daug mišių lankyta, per daug religinių supratimų ir patyrimų, tiek to, pagalvojau, vis tiek greitai išvažiuos, o detaliau kalbėtis nežinau nei kaip, nei atvirai sakant, turiu ir noro.
Šįryt skambina man. Sako:"Naktį sapnuoju, kad prie manęs pribėga žmogus, suprantu, kad tai Kristus, matau, kad Jis po ilgo bėgimo. Pažiūrėjo į mane tokiom šviečiančiom akim ir pasakė tik vieną sakinį: "Aš tave suradau".
Tas žmogus sako:"Ir tuo metu pamatau, kad mano rūbai visi purvini, suplyšę, sakau: "Viešpatie, palauk, aš persirengsiu"...
Biblija sako: "Jūs buvote tarsi klaidžiojančios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų Ganytoją ir Sargą". 1Petro 2;25
Ši istorija man priminė, kad Viešpats iki šiol ieško kiekvieno žmogaus. Žmonės prisistatė bažnyčių ir galvoja, kad užteks jas lankyti, ir to užtenka - Dievas ten. Bet tuose dideliuose pastatuose nėra nei Dievo, nei žmonių širdžių, tiesiog negyvas buvimas. Pasirodo, Kristui reikia ilgokai pavargti, kol randa kiekvieną iš mūsų. Va taip, gali būti arba pasiklydęs arba rastas. Maloniau būti rastam.

Važiuoju automobilio ir bijau

Po ilgo vaikščiojimo pėščiom pagaliau susiruošiau važiuoti pirkti mašinos. Pagalvojau, kad man jos visai ntrūsta, nors judėjimas ir ribotas. Bet kiek problemų atkrinta - nei tau kuro, nei tepalų, nei draudimo.
Kadangi veža bendradarbis, tai turbūt turėsiu pirkti, nes jei nepirksiu - užmuš, nes veža toli.
taigi sprendžiu dilemą, būti gyvam su mašina, kad ir kokia ji būtų, ar žūti nuo bendradarbio rūstybės:)Taip bijau, kad net rasoju:)

Apie nekaltus paveikslėlius

Seniai ruošiausi parašyti šia tema savo nuomonę. Pedofilija tiesiog sklando ore, jau baisu ir savo vaiką gatve vestis už rankos paėmus.
Skaudžiausiai tai smogė Katalikų bažnyčiai - jie patys pašiurpo nuo seksualinės nešvaros kiekio. Dabar Vatikanas rodo į visuomenę ir bando sakyti, kad pedofilijos yra visur, taip, žinoma, kad yra, bet ne tokiais mastais. Ir jei kitose profesijose tai būna pavieniai atvejai, o tie žmonės įvardinami kaip nusikaltėliai, tai kunigai dažnai atsiperka nušalinimu, tremtim kažkur, milijonais. Skandalas rodo, kad katalikybė yra persunkta tokios dvasios - kokią šalį bepaimsi,išlenda vis nauji faktai. O kiek dar nežinoma. Kyla klausimas, ar turi ką nors bendra su Dievu tokia bažnyčia? Ar Kristus galėjo įkurti tokią organizaciją, ar Dievas panašus į komunistų partijos vadą, kuris nekreipia dėmesio į purvą, bedieviškumą ir nuodėmes bažnyčiose, svarbu tik kad apie Jį kalbėtų? Manau, kad atsakymai aiškūs.
Daug kalbama apie šį reiškinį kaip įvykusį faktą, bet pamirštama, kad tai visų pirma ne fizinis, o dvasinis reiškinys. Nei homoseksualizmas, nei pedofilija nėra įgimtas fizinis poreikis, o dvasinis reiškinys visų pirma. Iš kur atsiranda pedofilija? Ar žmogus gimsta jau būdamas toks? Manau, kad nė vienas nesvajoja vaikystėje būti pedofilu ar homoseksualu. Tiesiog žmogus pakliūna tam tikrų dvasinių jėgų įtakon. Paskui save identifikuoja kaip mylintį tam tikrus... Kaip tai vyksta?
Biblija parodo, kad tai nėra tiesiog žmogaus pasirinkimas, o žmogaus elgesio pasekmė, kai jis atmeta tiesą ir pasirenka savo kelius ir net melą. Aiškiausiai tai išdėstyta Biblijoje laiške Romiečiams. Dabartiniame ekumenizmo amžiuje bijoma cyptelti, kad pagrindinė ištvirkimo, homoseksualizmo ir pedofilijos priežastis toje sistemoje - stabmeldystė. Žinoma, yra vidinių stabų, bet kol kas pakalbėkim apie regimus, Biblija kalba: "Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.
Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!
Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą. Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera". Romiečiams 1,23- 28
Manau, kad pridurti nėra ko. Suprantu tuos, kurie niekuo netiki - jie elgiasi kaip nori, ką iš jų pareikalausi. Gali tikėti Dievu, ar bent manyti, kad tiki, bet stipriai apsigauti. Kol bus garbinami stabai, kol garbinami atvaizdai ir žmonės, tol ištvirkimas religinėje sistemoje bus ne išimtis, o palydovas, kurį dar sustiprina draudimas tuoktis. Stabmeldystė gimdo seksualinę nešvarą ir kitaip nebus, nes taip sako amžinasis Dievo Žodis. Galima statyti didžiules bažnyčias tarsi Dievo garbei ir puoštis auksu, garbinti relikvijas, tačiau visi tie stabai ir supančioja žmonių sielas - būtent tokie veiksmai pagimdo neadekvačius seksualinius geidulius, nes žmogus Kūrėjo garbinimą iškeičia į atvaizdų garbinimą. Beje, nė vienas jų neprisipažins, kad garbina statulą, jie tiki, kad garbina Kūrėją, o tie gražūs meno kūriniai - tai gėris, istorija, šlovė. Net jei žmogus neturėjo tokių polinkių, garbindamas stabus, jis atsiveria tai dvasiai. Tai yra Biblijos dėsnis nuo kurio nepabėgsi savo pastangomis, štai kodėl, manau, katalikų pastangos suvaldyti pedofiliją, homoseksualizmą savo organizacijos viduje yra nevaisingos.Galima tik nutildyti visus, kad apie tai nekalbėtų. Bet laikai pasikeitė, jau kalbama.
Ar yra būdų tai sustabdyti? Vienintelis būdas, kurį nurodo Biblija - išmesti visus atvaizdus, kurie užėmė Kūrėjo vietą. Biblija įvardija stabą kaip žmogaus rankomis pagamintą daiktą, kurį žmonės ima garbinti. Taigi, brangieji, galvoju, kad ne toks jau nekaltas dalykas yra visokie kryžių kalneliai, paveikslėliai, altorėliai, statulėlės, meno kūrinėliai, prieš kuriuos žmonės klaupiasi. Tiesa, šiuo laiku net bijoma pasakyti, kad "šventas" paveikslas - stabas pagal Bibliją, "šventa" vieta - stabas, tiesiog sakoma, na žiūrėkim, kas mus vienija, o ne skiria, būkim pakantūs, veikim drauge, mus visus Dievas myli. Tačiau jei nebus kalbančių ar kas nors pasikeis? Ar palikti brolius pavojuje ir paklydime vien dėl tolerancijos?
Ar veltui Biblija perspėja apie stabmeldystės pavojų? Apaštalas Jonas užrašė "Vaikeliai, saugokitės stabų! Amen". 1 Jono 5;21

Naudoti pagal paskirtį

Pavasaris, žemelė traukia. Prajuokino šita foto - Kinijoje valstietis aria... kupriu. Visko mačiau, bet šito. Galvojau, kad tik rusai labai išradingi, bet pasirodo, kinai dar išradingesni.
Pagalvojau, kad daugiausia mūsų bėdų susikuria tada, kai daiktus naudojame ne pagal paskirtį. Dievas kiekvienam gyvuliui, jį kurdamas, numatė paskirtį ir prieš tai nepasipriešinsi. Akivaizdu, kad kai žmonės bando lenktyninį šunį haskį laikyti namuose, jis kraustosi iš proto. Naudoti reikia pagal paskirtį:)

Suvaldyta krizė

Premjeras Andrius Kubilius pasakė tokią pagyrūnišką kalbą apie Vyriausybės darbą, kad nereaguoti neįmanoma. Pasak jo, jis "suvaldė krizę"...
Istorijoje dažnai sakoma, kad imperijos ir totalitarinės diktatūros statomos ant žmonių kaulų. Vienintelė mintis, kuri ateina į galvą, paklausius Kubiliaus, kad toks "krizės suvaldymas" irgi pastatytas ne ant ko kito kaip ant žmogaus kaulų. Nedarbas, masinė emigracija, ašaros, atlyginimų mažinimas, darbo vietų naikinimas, valstybės struktūros griovimas - štai ant ko stovi toks "krizės suvaldymas".
Patarlės sako, kad ant kitų vargo sau laimės nepastatysi. Man asmeniškai bjauriausia, kad viskas pateikiama atvirkščiai. Valdžia pareiškia, kad ji priversta uždarinėti mokyklas, naikinti ligonines, todėl, kad vaikų mažiau, ligonių mažiau, tai neapsimoka. Mes ramiai praryjame - išties logiška. O juk viskas yra dėl to, kad valdžia nesirūpina, kad žmonės nebijotų auginti vaikų, kad neemigruotų, kad pakankamai uždirbtų ar bent jau dirbtų. Kaltė perkeliama ant mūsų pečių - esą čia mes kalti, kad nebėra vaikų, kad neša autus kur kas tik gali.
Nenustebsiu, jei vieną dieną politikai durs į mus pirštus ir pareikš, kad tai mes sukeliam krizę, o jie gelbsti kaip tik gali.
O man toks "suvaldymas" primena šią nuotrauką - greit ir politiniai asilai išstips tokioje suvaldytos krizės žemėje.

Evoliucija pagal Kristų

Yra evoliucija pagal Darviną, o yra evoliucija pagal Kristų. Radau taiklų paveikslėlį, kuris ją parodo. Išties, kuo toliau stovi nuo kryžiaus, tuo tavo stovėsena tvirtesnė, kuo arčiau, tuo labiau linksta keliai, tuo mažiau žinai ir tuo mažiau jautiesi teisus. Štai kodėl daugelis žmonių artyn nė už ką neina. Tačiau aš manau, kad kuo arčiau esi prie kryžiaus, tuo labiau esi žmogus.

Kai nėra atsakymo

Dažnai jaučiamės taip, tarsi apie mus niekas nežinotų, tiesiog esame pamiršti - tai atrodo neginčijamas faktas. Esi paliktas su savo bėdom ir tiek. Tačiau tai nėra tiesa, o greičiau pasekmė to, kad besilaikydami už galvos taip susiauriname savo matymą, kad vos po kojomis įžiūrime. Biblija sako "Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo pamirštas". Luko 12;6.
Vakar kalbėjau su žmogum, kuris patyrė tikrą ir didelę tragediją. Jo skvarbiose akyse tik vienas klausimas - kodėl?
Prisiminiau, kaip mažas berniukas pasakojo, kaip jis meldėsi nes turėjo ypatingą karvę, kuri nudvėsė ir klausė, kodėl. Dievas atsakė:"Sūnau, tave suprantu, Aš turėjau ypatingą sūnų ir pasiunčiau jį į mirtį".
Ar Dievas supranta mūsų skausmą? Taip, Jis supranta.

Ivrito kalbos ypatumai

kaip šiek tiek prisilietusį prie kalbos mokslų mane sudomino informacija apie ivritą - kalbą, kuria užrašytas Senasis Testamentas. Pirmiausia, nuo kitų kalbų ivritą skiria tai, kad kiekvienas žodis turi reikšmių spektrą, kai sąveikoje su kitais žodžiais gimsta vis kita reikšmė ir prasmė.
Koks didžiausias skirtumas nuo kitų kalbų?
Ivritas yra vienintelė nekonvekcinė kalba. Visos kito - konvekcinės. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visose kalbose, taip pat ir lietuvių, daiktai, objektai priklauso nuo konvekcijos - visuomenės narių susitarimo, kaip vadinti vieną ar kitą daiktą. "Namas" tik todėl namas, kad mes taip susitarėme sąmoningai arba ne. Sakykim, pakeičiame prasmę bet nieko baisaus lietuvių kalboj nenutinka - prisitaiko veiksmažodžiai ir priešdėliai, kalbos struktūra nesuyra.
Ivrite viskas ne taip - žodžiai turi keletą tipų jungčių, taigi žodžiai sudaro savotišką voratinklį, uždarą sistemą. Šis tinklas yra izomorfiškas aplinkai, tai yra atspindi jos tikrą esmę. Skirtingai nuo kitų kalbų, kur žodžių reikšmę lemia konvekcija(susitarimas) klasikiniam ivrite žodžių reikšmė yra supančio pasaulio objektų esmės dalis. Šakninė ivrito sistema izomorfiška dabarties struktūrai. Būtent todėl ivritas dar vadinamas "šventąja kalba".
Skaitantys Bibliją ivrito kalba sako, kad juos pritrenkia vien jau tai, kad žmogaus vardai - tai išsakyti tėvų lūkesčiai, sudėtas charakteris ir jų reputacija. Daug kas gyvenime priklausė nuo to, ką reiškė jų vardas.
Sakykim,pažiūrėkim, kokias reikšmes turi Dievo vardas (יהוה), verčiamas kaip "Jehvė" arba "Jehova" - jame sudėti 3 skirtingi žodžiai: "hаija" (היה) - buvo, "hоve" (הווה) - yra, ir "ihije" (יהיה) - bus.
Arba pirmasis žmogus Adomas. Adomas (אדם) ivrito kalba reiškia žmogų. Žmonės ivrito kalba "Bnei - Adam" - Adomo sūnūs. Žemė skamba kaip "аdamija" (אדמה), tai reiškia, kad žmogus pavadintas žmogumi todėl, kad buvo sukurtas iš žemės dulkių - adamijos.
Ieva skambėtų kaip "Chava" (חוה) - duodanti gyvenimą, nuo žodžio "chaim" (חיים) -gyvenimas. Beje, "chaim" (חיים) skamba kaip daugiskaita, tiksliau dviskaita, lietuviškai reiktų versti "gyvenimai", kas tiesiogiai nurodo, kad žmogus turi ne vieną, o du gyvenimus - vieną žemišką, o kitą - po mirties.
Tai va tiek plonybių apie ivrito kalbą.