antradienis, gegužės 27, 2008

Apie smurtą

Vis dažniau bandoma atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvoje tiek daug smurto. Ir atrodo, randamas atsakymas – todėl, kad šeimose smurtaujama prieš vaikus. Pateikiami duomenys ir virkaujama, kad tiek ir tiek procentų vaikų šeimose patiria smurtą, o dar tiksliau paaiškinama, kad fizines bausmes.
Kitaip sakant, vaiko auklėjimas fizinėmis bausmėmis – tabu. Juk gavęs “per uodegą” vaikas tampa agresyvus, puola kitus, smurtauja.
Tačiau čia nereikėtų apsigauti. Smurtas(kaip norima įteigti) ir fizinė bausmė nėra tas pats. Bausmių yra visokių, kodėl reikėtų išskirti tik vieną rūšį? Be to, mano galva, daug labiau žaloja vaiką kvalifikuotų psichologų patarimai, kaip taikyti kitas bausmes, pav., “ignoruoti”, “parodyti, kad jis negeras”, “nebendrauti”, negu fizinė bausmė. Nekalbu apie polinkį turinčius smurtauti arba psichopatus, o tokių tėvų ir motinų yra, tačiau nemačiau nė vieno, kuriam tėvo ar motinos diržas būtų “įvaręs kompleksą”, tačiau daug tų, kurių nuolatinis psichologinis tėvų spaudimas gerokai apkartino gyvenimą.
Galų gale mano patirtis liudija ką kitą – dažniausiai smurtauja būtent tie, kurie laiku nuo tėvų negauna “į vieną vietą”, o ne tie, kurie gauna. Todėl ne taip paprasta atskirti, kur yra smurtas prieš vaikus. Mano galva, tikrasis smurtas yra vaikų neauklėjimas, leidimas jiems augti savaime kaip kokiems medžiams.
Šiuo atveju, tėvų pareiga yra auklėti vaikus, tačiau valdžia užsimojo atimti iš tėvų galimybę auklėti. Gal tada ir policija reikia nuginkluoti, juk ir policininkas gali kam nors lazdele mostelėti.

3 komentarai:

ugne rašė...

laba diena, leisiu sau pasisakyti aktualia tema. smurtas teorijoje iskiriamas kaip fizinis, psichologinis, lytinis ir t.t. todel, manau, jog kai kalbama apie smurta, turima omenyje ne tik fizinis veiksmas - pliaukstelejimas per minksta vieta. todel nereikia pykti. teisingai pastebeta, kad labiau kenkia psichologinis, nei fizinis. vaiko neprieziura ir apleidimas taip pat ivardijama kaip smurtas pries ji...

Anonimiškas rašė...

Sveiki. Įdomiai "auklėjama" vaikystėje buvau. Tiksliau - neauklėjama visiškai. Kiek pamenu sąmoningo savo gyvenimo, nuo kokios antros klasės niekas o niekas manęs nekontroliavo, ėjau kur norėjau, dariau ką tik norėjau. Grįžus niekas nepaklausdavo nei kur buvau, nei ką veikiau. Mamos moto: "kaip pasiklosi, taip išmiegosi" bei "namie auginta, - pareis" davė pagrindą "superinėms" patirtims. Nudegusi nagus vieną kart, daugiau to nesiimdavau. Gatvės gyvenimo universitetą baigiau ko gero magistro laipsniu, nors kartais iki skausmo norėdavosi, kad mama tiesiog paprašytų parodyti pažymių knygelę...

Šiandien mano ir mamos santykiai nuostabūs. Prieš tai kelis kart isterijos priepuolių metu išrėkiau viską "kaip tu manim nesirūpinai", bet viduje buvau laiminga, kad mano vaikystė buvo tokia kokia buvo. Aišku, tai nepraėjo be pasekmių , ir šiandien - tai ir pastovus dėmesio trūkumas, ir t.t., bet yra kaip yra ir tos vaikiškos patirtys šiandien man dažniau praverčia nei trukdo.

Parašyčiau ir daugiau, ir protingiau, bet reik bėgt į darbą.
neri

Linas rašė...

Labas Ugne seniai girdėta:)Ir Neri taip pat.
Na ką kokia buvo vaikystė mūsų tokia, nebepakeisi, užtat reikia stengtis kad mūsų vaikams būtų kitokia.