pirmadienis, gegužės 19, 2008

Gyvenimas prie kelio

Gyvenimas prie kelio turi savo privalumų. Bet va šiandien atpiel jau antrą savo katiną. Na tiek tie katinai mano ir tebuvo - patys ateidavo ir pasilikdavo. Tačiau keisti kažkokie buvo kaip šunys, paskui mane sekiodavo. Gaila, bet abu krito po ratais. Pagalvojau, kad tai dar vienas įrodymas, kad mes neturim laiko - jei gali kažkam būti geras, tai ir būk. Kad ir katinui. Rytojaus gali ir nebūti.

5 komentarai:

mamka rašė...

O šunis tavo kaip, dar gyvena? :0)

Linas rašė...

jo sitas padlyza tik eda ir miega, visai nieko nesaugo. Masina atvažiuoja, tai bega sleptis. Tik kai as bunu, tada drasus. lola ant sveciu:)

Linas rašė...

jo sitas padlyza tik eda ir miega, visai nieko nesaugo. Masina atvažiuoja, tai bega sleptis. Tik kai as bunu, tada drasus. lola ant sveciu:)

Robertas rašė...

Na kaip tu šitaip savo šunėką - padlyza. Jis gi tau stengiasi itikti. O mes irgi drasūs kai su savo Šeimininku būnam... :-)

Linas rašė...

nu jo, Robertai, matai šunys į šeimininkus panašūs sako, o aš norėčiau, kad jis šiek tiek kitokį mano charakterį rodytų:) Neišeina, o čia man - gyvas priekaištas su uodega:)