Apie kritiką ir pamatus

Jo, brangieji, vieni gimsta optimistais, kiti –pesimistais. Save priskiriu daugiau prie pastarųjų, tad ir kritika - mano stiprioji puse.Bet ir dienoraštį pavadinau"Iš kampo" - tai mano kampas, nereikalauju, kad ir kiti taip pat galvotų.
Iš kitos pusės esu įsitikinęs, kad kažką teisingai galima daryti tik stovint ant teisingo pamato. Kaime turiu sodybą. Ankstesni savininkai patingėjo padėti normalius pamatus. Dabar matau – jų pakeisti neįmanoma, belieka arba taip gyventi arba išvis namą nugriauti – nėra kito pasirinkimo. Taigi, manau – pastatas gali stovėti kad ir 2000 metų, bet tiek ir naudos - kad ir istorinis, bet netinkamas gyventi.
Kažkada pradėdamas studijuoti istoriją net nenumaniau, kokių sunkiai priimamų faktų teks atrasti. Patikėkit, laukė nelengva vidinė kova - priimti, ką radau, ar tikėti tuo, kuo esu išmokytas. Taigi visai suprantu pasipiktinusius balsus – siūlymus ir net perspėjimus prieš rašant užmesti akį ten ar kitur.
Studijuodamas pakankamai žiūrėjau – ypač į didįjį “Katalikų bažnyčios katekizmą”, Bibliją ir istorinius veikalus. Ir tiesiog lyginau, bandydamas atsakyti sau į klausimą, kas atsitiko, kad krikščionių bažnyčia tapo tokia nepanaši į tą, kurią įsteigė Jėzus Kristus.
Dar vaikystėje skaičiau apie didžiųjų menininkų gyvenimus. Ypač įstrigo knyga apie didįjį menininką Mikelandželą. Joje yra toks epizodas – popiežius norėdamas pasipuikuoti pasikviečia Mikelandželą į Vatikano lobyną, rodo auksą, brangenybes ir kitus turtus ir sako: ”matote, bažnyčia šiuo metu negali pasakyti:”Aukso ir sidabro aš neturiu”… Mikelandželas labai greitai atsakė:”Taip pat ji jau negali pasakyti:”Kelkis ir vaikščiok”…
Manau, šitas Mikelandželo posakis atspindi visą klausimo, kurį man savo laiku reikėjo išspręsti, esmę – kodėl, tikrąja save vadinanti organizacija, negali pasakyti, kaip pasakė apaštalai luošiui: ”Kelkis ir vaikščiok”?
Turbūt kažkas negerai yra su pamatais.