“Grąžinu Dievui kiekvieną dieną”, – sako muzikantas iš “Uriah Heep”

Karjera atsinaujino

“Mano santykiai su Dievu vis gilėja”, - sako Kenas Henslis (Ken Hansley), legendinės grupės “Uriah Heep” klavišininkas ir pagrindinis muzikos kūrėjas.
Šiuo metu “Uriah Heep” muzikantas kartu su rusų muzikantais Maskvoje iš naujo įrašinėja grupės klasikinius hitus trilogijai bendru pavadinimu “Anthology”.
Kenas Henslis dirba labai įtemptai – po 12 valandų per parą, nes 58 metų roko veterano laukia ilgas turnė po pasaulį ir…vestuvės.
Savo laiku grupė “Uriah Heep” mūsų šalyje populiarumu nenusileido tokiems hard - roko dinozaurams kaip “Led Zeppelin” ir “Deep Purple”. Jų dainos ’Lady In Black’, ’Easy Living’ , ’July Morning’ – rasdavo didelį atgarsį buvusios Tarybų Sąjungos gyventojų širdyse. Praktiškai visus grupės 1970 – 1980 metų hitus sukūrė gitaristas ir klavišininkas Kenas Henslis. 1980 metais jis paliko grupę ir pradėjo nelabai sėkmingą solinę karjerą.
Tačiau apie 1993 metus, kai muzikantas tapo įsitikinęs krikščionis ir nustojo vartoti narkotikus, jo karjera vėl atsinaujino. Negalima net suskaičiuoti jo paskutinių metų sėkmingų projektų.
Apie tai, kad krikščionybė tapo jo gyvenimo ir muzikos šerdimi, Kenas Henslis, legendinės grupės “Uriah Heep” klavišininkas ir gitaristas, kalba labai atvirai.

Kad viskas nesibaigtų mirtimi

Aš 16 metų “sėdėjau” ant kokaino. Narkotikuose pats klastingiausias daiktas yra tas, kad jie priverčia jus patikėti, kad nebėra gyvenimo be jų, kad narkotikai reikalingi jums. Iš ties - tai didelė apgaulė. Mes gimėme be narkotikų kraujyje, jie nereikaligi mums. Pradedi vartoti ir jau nebegali be jų. Bet koks rezultatas, kurį pasieki vartodamas narkotiku – blogas rezultatas.
Arba “ėdi” savo kepenis, arba tavo šeima išyra, arba prarandi darbą, arba tiesiog numiršti. Iš savo asmeninės patirties žinau, kad su priklausomybe labia sunku susidoroti, todėl niekada apie tai nekalbu juokaudamas. Reikia žiūrėti šiai problemai į veidą, o jei žmogus ją ignoruoja, viskas baigiasi mirtimi.

Geriausias sprendimas

Įsitikinusiu krikščioniu tapau 1993 metais ir nuo to laiko mano tikėjimas auga su kiekviena diena. Aš suprantu, kad mano santykiai su Dievu vis gilėja, taip pat suprantu, kad tai labai rimta. Lengva pasakyti, kad esi krikščionis, žinau, kad tūkstančiai žmonių taip sako. Daug sunkiau iš tikrųjų gyventi krikščionišką gyvenimą. Kiekvieną rytą aš skiriu maldai, skaitau Bibliją. Aš grąžinu Dievui kiekvieną dieną, kurią gaunu iš jo malonės. Pasiekiau etapą, kai tikėjimas – pats svarbiausias dalykas mano gyvenime. Ir pasakysiu jums atvirai – tai geriausias sprendimas, kokį tik esu priėmęs savo gyvenime. Todėl rekomenduoju tai ir kitiems - tiems, kurie jaučia, kad jie nebeturi vilties, tiems, kuriems atrodo, kad jų nebemyli, tiems, kurie jaučia viduje didžiulę tuštumą, kurią laiks nuo laiko mes visi patiriame. Tuomet ypač reikia melstis.

Kažkas patarė nueiti į bažnyčią

Buvau siaubingoje fizinėje ir emocinėje būsenoje. Ir tiesiog nežinojau, ką man daryti Tiesiog jau nebeturėjau net idėjos, kur man nueiti, ką daryti.toliau.
Kažkas man patarė nueiti į bažnyčios tarnavimą. Nuėjau. Atrodė, jog nieko neįprasto nevyksta, tik vėliau susipažinau su žmonėmis iš bažnyčios, mes ėmėme melstis kartu. Aš atidaviau gyvenimą Jėzui, ir nuo to momento viskas pasikeitė. Mano gyvenimas nuo tada tapo pripildytas iki kraštų.
Tikėjimas - tai ne pažadas, kad gyvensiu be problemų, o pažadas, kad patirsiu dvasinę amžinybę, kad visada šalia yra Tas, kuris yra, kai tau reikalinga pagalba ir tau reikia Jo artumo.
Straipsnyje panaudota laikraščių “Gazeta” ir “Ekkleziast” medžiaga