trečiadienis, spalio 01, 2008

Ronas Kenolis - pakelkite rankas į Jį

Ronas Kenolis - šlovinimas. Tai vienas iš mano mėgstamiausių atlikėjų. Mėgaukitės.

6 komentarai:

Dalia rašė...

O kiek naujienu!!!!
Beje regi sugalvojo rastafariai, tokie pseudokrikscionys, kurie paskutini Etiopijos imperatoriu laiko juoduoju mesiju. :)

Anonimiškas rašė...

Na nezinau, kas sugalvojo, bet muzika savotiska:)

mamka rašė...

Mūsų Ciapui biskį kvakšt
Į Garliavą reikia vešt
Duosim litą ir kapeiką,
Kad įdėtų protą sveiką...

Nu kiek tu gali tas giesmes kelt, jau man ausyse ėmė skambėti"...ten angelai gyve-ena virš aukštų kalnų... Alkani basi giesmes gie-ieda..." Rimtai, dabar važiuosiu močiutės aplankyt, gal po ąžuolyną pasivaikščiosiu, o grįžus eisiu žiūrėti "Velnio nuotakos", jau net susiradau, kur yra. Tas senasis filmas. Jis nuostabus.
Man laisva, tai reik prasivaikščiot, nes išklerau... Kai tik laisvos, tai ir apsergu, net pikta, dabar sinusitą pasigavau. Š.ū.d.a.s aš tau pasakysiu gaunasi :0) Neteisinga per laisvas gulėti lovoje su patinusia marmūze. Užtat vis vien einu į lauką. Tikiuosi nieko nesusitiksiu iš pažįstamų :0)

Prieš pora dienų mačiau mieste gandrą. Labai keista. Kaip manai, tai jis dabar sušals negyvai? Gulbės tai žiemoja, bet gandrui tai jau galas turbūt, ane?

Anonimiškas rašė...

Vo gandrai išskrido, Mamka parskirido, nu ir kas tu per žieminis paukštis?:) Gal kokia sniegena?:)
Nebijok, Kauno gandrai gudresni už provincijos vaikus, peržiemos prie kokios picerijos:)

mamka rašė...

Na, koks paukštis aš būčiau, tai nežinau, gal greičiau varna kokia. Tokia- žiemą vasarą kvarksinti beleką :0)
Šiandien su dėde pas močiutę vėpsojom pro langą į varną :0) Jie gyvena prie ąžuolyno ir prie jų namo auga didžiulis ąžuolas, kuris seniai praaugo jų namą. Seniau ten atbėgdavo daug voveraičių, o dabar tik varna gyvena, bet tokia graži visai. Tai virėm kavą ir žiūrėjom, kaip ji prausiasi, kutinėjasi ant senos samanotos šakos. Ąžuolynas jau virto nebe tuo, kaip seniau. Kažkada, kai buvau maža, ten buvo daug ežiukų ir voveraičių, augo daug grybų, o žmonės degindavosi dekučius pasitiesę... O dabar va- kultūra... Žolę pjauna ir pjauna. Liko tik varnos... :0) Na, iš tiesų dar pagieda strazdai (taip dėdė sako, nes aš tai neskiriu, man panašu į lakštingalas :0)
Tai vat. O šiaip kažkada choro vadovas mane vadino Babočka, o muzikas Butterfly :0) O sniegena arba sniegutė buvo mano mama, jos mergautinė pavardė buvo labai graži ir reta :0)
Gavau velnių nuo močiutės, kad dukra dirba. Ir nuo mamos... Bet aš juk neliepiu, tik leidžiu pasirinkti. Man irgi labai jos gaila, darbininkėlės, jau net 50ies kg. nesveria. Kol kas su mokslais neblogai, dar gauna stipendiją, bet krūvis jai per didelis, nes darbas irgi gana rimtas, negali daug apsirikt skaičiuodama. Na, žiūrėsim. Sakė darbe direktorius pagyrė, kad tik geri atsiliepimai apie ją :0)

O dėl to gandro tai man turbūt reikėjo paskambint kokiai gyvūnų apsaugos draugijai. Gal būtų pagavę. Sušals...

Dalia rašė...

Mamkai. Sveiki, čia aš muzikos išprašau :) man labai gražu ir smagu vakarais klausyt. Vienąkart net kartu su pamokslu klausiau (kaip foną :D).

Gerai, kad dukra dirba. Manoji dar maža, toli iki darbų :), bet save prisimenu. Aš antram kurse pradėjau dirbt, visiškai kitaip pasijutau - brandesnė, atsakingesnė. Irgi sunku buvo. Bet kartais turi būt sunku. Geriau jaunystėj. Jaunuoliai stiprūs. :)