Pagalvojimai

Kai kurių dalykų mes niekaip negalim padaryti.
Kai kurių dalykų mes niekada nedarom.
Kai kuriuos dalykus ruošiamės daryti.
Bet daugumos - mes negalim pakartotii.

Šiek tiek šviesos

Galvoju, kad patirtum šviesą, neišvengiamai turi papulti į tamsą.
O nesinori.
Bet imi ir papuoli. Jei iki tol šviesa atrodo savaime suprantamas dalykas, tai tamsoje imi suprasti, koks tai nuostabus dalykas. 
Tegyvuoja šviesa:)

Tuščių žmonių šalis

Pagaliau įvyko tai, ko seniai laukiau. Mano mažoji pažino Viešpatį. Prieš porą dienų, po to kai vakare skaitė knygelę "Į pasaulį atėjo Karalius" pasakė: "Kai skaičiau apie tai, kad Jėzus yra Avinėlis, mane užplūdo šiluma".
Ir vaikas pasikeitė - jei stengdavosi išsisukti nuo maldos, tai dabar prašo kartu pasimelsti vakarais.

Taip, mes vakarais melsdavomės, skaitydavom knygas, ji pasikrikštijo vasarą, bet žinojau, kad vis dr trūksta vieno elemento - tikro pažinimo. Šiandien ėjom, ji sako:"Kai atėjo ta šiluma, mano širdis nebėra tuščia". Visagalis Dievas atėjo į aštuonmetės širdį Šventąja Dvasia, kad sunaikintų vienatvę, sunaikintų baimes ir atskyrimą.  Koks stebuklas... 

Iš kitos pusės, suvokiau, kad kartais mums tenka gyventi su žmonėmis, kurių širdys tuščios. Dar baisiau - gyvename šalyje, kur daugumos širdys yra tuščios. Paklausykit kaip skamba:"Tuščių žmonių šalis". Kažkaip šiurpiai. Kartu prisiminiau dienas, kai pats buvau tuščias. Tai baisu baisu baisuTuščias - ten nieko nėra, ten negyvena nieko, kas yra iš Dievo. Žinoma, yra religija, bet religija yra prote, yra apeigos, mokymai, bet visa tai irgi prote, yra humanizmas ir bendražmogiškos vertybės, tačiau tai irgi prote, o širdyje tuščia.Kol į širdį neįžengia Avinėlis, žmogus bejėgis daryti kažką gero.
Dievas yra ištikimas, esu to liudytojas - Jis padaro daugiau negu mes norim ir prašom. Bet didžiausias mano noras, kad šita tauta nebegyventų tuščiomis širdimis,ir tai vyksta.

Norisi judėti

Elektroniniu paštu kasdien gaunu viagros reklamą ir kelionių pasiūlymų. Ima atrodyti, jeigu niekur nekeliauji, tai tavęs kaip ir iš viso nėra.Pagalvojau, vis dėlto pati įdomiausia, sunkiausia ir pavojingiausia yra kelionė savo viduje. O, kiek čia pasiklydusių, kiek nusilpusių, pasimetusių net ir žuvusių. Nerasi kitos tokios pavojingos vietos Žemėje.

Daug lengviau yra nusipirkti brangius bilietus ir išvažiuoti, negu ryžtis pereiti savo sielos labirintus. Nežinia, kokius gyventojus ten sutiksi. Dažnas nujaučiame, kad ten tūno Pyktis, galanda peilį Kerštas, lankstosi prieš pasistatytą altorių ir save garbina Egoizmas, dainuoja sau giesmes Savigarba, guli išsitiesęs Tinginys,  apsisiautusi drobulėmis stovi Baimė. Be to, nėra gido, nėra minios, paskui kurią trauki negalvodamas. Eini vienas, apgraibom ir patamsyje. Kiekvienas sutiktas įteikia ne gėlių, bet parodo, kas esi.

Daugelis dėl tos priežasties niekad čia neužsuka, bet ir pabėgti nuo šito suvokimo, kad tokia vieta yra, negali. Apaštalas Paulius Biblijoje užrašė:“Aš žinau, kad mano viduje negyvena joks gėris“ ir desperatiškai šūkteli:“Vargšas aš žmogus, kas mane išvaduos“.

Ar turi, kas šviečia šitoj kelionėj? 

Laiškas duobkasiams

Kai duobkasiai
Padžiovė kastuvus,
Aš atsimerkiau.
Man malonu,
Kad galvojote,
Jog jau užpylėte
Su visa derama pagarba.
Bet dar nepralaimėjau -
Kiekviena smiltelė
Ant mano blakstienų
Yra pergalė -
Aš vis dar matau.
Jūs nežinojote, kad
Turiu šaknis
Kurios iškelia
Net ir per gruodą.
Štai štai štai
jau ir šviesa.