ketvirtadienis, gegužės 12, 2011

Gyvenimas pro langą

Darbe tenka praleisti nemažai laiko. Taigi - dažnai ir paspoksoti per langą. Šalia įsikūręs sodininkas, kuris augina ir pardavinėja gėles. Labai gražu, kaip jis dirba. Buvo dar žiema, o jis ėmė nukasinėti sniegą, kad žemė greičiau įšiltų, po to dangstė, po to rentė visokias sieneles, palaikymui skirtus įrenginius ir t.t. Bet dar gražiau, kaip jis kas rytą apeina neskubėdamas savo gėles ir taip žiūri, lyg niekad anksčiau nebūtų jų matęs. Žodžiu, štai toks gyvenimas už mano lango.

5 komentarai:

Zita rašė...

Sodininkas... Mažyčiai daigeliai įsodinti, palaistyti, nuo šalnų pridengti, nuo piktžolių saugomi, kiekvienam parinkta vieta pagal jo poreikį. Apie juos juk buvo galvojama jau tada kai jų sėkla dar nebuvo žemėn kritusi. Koks jiems būtų palaiminimas pažinti tą, kuris jais rūpinasi ir „kas rytą apeina neskubėdamas savo gėles ir taip žiūri, lyg niekad anksčiau nebūtų jų matęs“.
Geras pamokslas – visas mano širdies daržas Biblijos eilučių pridygo... Ačiū, einu laistyt...:)

Olgerdas rašė...

Ot snipas :)...

Linas rašė...

Negyvenkit man po langais, aprašysiu:)

R. A. rašė...

Na aš pavasarį tai irgi grįžęs iš darbo bent medelius peržiūrėdavau, kaip lapeliai pasirodo. Tai kaimynas ir susidomėjo, ko aš vaikštinėju aplink medžius - ar šnekuosi su jais? :)

Linas rašė...

O ką, žinok, ko gero kartais lengviau su medžiais susikalbėti negu su kai kuriais žmonėmis:)