Prisiminiau vakar vieną dalyką, kuris man buvo svarbus. Ilgą laiką vieninteliu tikru dalyku laikiau skausmą. Pagalvojau, kai gali būti apgautas ir nežinoti. Žinoma, skausmas patrauklus tuo, kad tarsi įprasmina tavo beprasmybę, kai gyveni. Gal todėl žmonės Lietuvoje taip susireikšmina skausme - štai aš gyvenu, o jūs net nežinot, ką tai reiškia. Dauguma dvasingų vyriškų pokalbių prie butelio arba moteriškų prie kavos vainikuoja skausmas tarsi kokybės ženklas.
Kai pagalvoji - koks melas. Skausmas pats iš savęs neturi prasmės. Tai tik pasekmė to, kad sergama. Kuo sunkiau sergama, tuo didesnis ir skausmas.Skauda ir fiziškai, bet dvasinis skausmas dar didesnis. Vis dėlto, kai yra skausmas jauti ir tai, kad jį reiktų išsigydyti - žvalgaisi aplinkui, kas mane kraujuojantį apraišios, kas galvą paglostys, kas supras?
Neįtikėtina, tačiau skausmą gydo ne bintai, kompresai, užuojauta, o žaizdos. Žaizdos, kurios Jėzaus kūną margino jam kabant ant kryžiaus. "Jo žaizdomis esame išgydyti",- sako Biblija. Kai žiūri į Viešpaties žaizdas, užsitraukia tavosios. Matėte žaizdą? Buvote persipjovę ranką, koją? Negražus vaizdas, mes vengiame tokių vaizdų. Bet Dievas nori, kad mes žiūrėtume į Jėzaus žaizdas. Dažnai mes priimame tai kaip norą sukelti mums graužatį, įvertinti Jėzaus pasiaukojimą ir t.t. Bet Dievo planas, kodėl mums reikia žiūrėti į žaizdas - pagyti, išsivaduoti iš beprasmio skausmo. Norime būti sveiki, nenusukime akių nuo Kristaus. "Mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme.Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus.O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu.Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti.Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus". Izaijo 53
Pranešimai
4 komentarai:
Pritariu. Tikrai ne bintai ir galvos glostymai gydo. Šlovė Viešpačiui.
Aga, o norėtųsi bintų:)
Manau nuo skausmo niekur nedingsime,jis yra musu gyvenimuose daugiau ar maziau,ir manau nera beprasmis.Beje,jei vertint skausma kaip beprasmi,tai kaip gi tada Jobo skausmas?Beprasmis?Nemanau.Juk jo prasme paaiskinta Biblijoje.Arba Lozoriaus atvejis,kai Jezus pasake,kad si liga ne mirciai, bet Dievo slovei, kad per ja butu paslovintas Dievo Sunus?Irgi beprasmis skausmas?Ne,nes velgi Jezus paaiskino kodel tas skausmas buvo.Is kitos puses,Dievas yra savarankiskas,ir pats sprendzia,kaip elgtis-paimt skausma,arba ne.Abiejais atvejais slove Dievui.Ar ne?Galima butu prisimint dar Pauliu su tuo dygliu...Negi ir vel nera prasmes skausmo?Yra.Ir pats Paulius aiskina,kam tas skausmas yra ir kodel Dievas jo nepaeme.Manau,kad mes daug ko nesuprantame...Ir be reikalo skausma priskiriame velniui,demonams ir pan.Negi demonai valdo ar velnias?O gal visgi Dievas leidzia jiems o ne jie patys savavaliskai veikia?O jei taip,tai tada kodel neslovinti Dievo uz Jo sprendimus?Negi busim tie kurie dristane abejoti Jo sprendimais?Nu kazkaip keista yra stebet krikscionis,kurie nurodineja Dievui,gainioja Ji pirmyn atgal...Taip atrodo,kad nepagavo kampo,kas gi yra bosas,taip sakant...
Na, įrašas daugiau apie tai, kas gydo, o ne iš kur atsiranda skausmas. Daugeliu atveju tavo klausimai yra teisingi, bet visko vienu ypu neapžvelgsi, o be to norėjau parodyti, kad skausmas nebūnant Viešpaties valioj yra beprasmis, bet nesakiau, kad skausmo nėra, nebūna ar nereikia. Daugelis procesų, kuriuos mumyse pradeda Dievas išties skausmingi, tačiau atsiranda ir prasmė.
Rašyti komentarą