Pranašiškas momentas

"Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.
Pamatę Jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: “Tai šmėkla!”. Jėzus tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”. Petras atsiliepė: “Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu”. Jis atsakė: “Ateik!” Petras, išlipęs iš valties, ėjo vandeniu, norėdamas ateiti pas Jėzų.
Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: “Viešpatie, gelbėk mane!” Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: “Mažatiki, ko suabejojai?”
Mato 14 skyrius

Gerai žinoma vieta – tikėjimas vaikšto vandeniu, nenukreipk žvilgsnio, nesuabejok, Viešpats ateina į pagalbą. kai šaukiesi ir t.t. Daug pamokslų yra šia tema.
Tačiau aš norėčiau pakalbėt apie kitką – tai, ką matome Biblijoje ir skaitome yra tik vienas sluoksnis, kurį priimame grynai žmogiškai, proto pastangomis. Be Dievo pagalbos mes neįkabiname Biblijos gelmės, to neišmoksi jokioje seminarijoje ir mokykloje. Tai gali būti tik atidengta. Visas Dievo žodis yra pranašiškas. Jau kuris laikas prašau – parodyk man, Viešpatie, kas yra parašyta iš tikro. Ir pamatau daugiau, negu pats galėčiau sugalvoti ar išstudijuoti apsivertęs krūvomis knygų ir žodynų, kalusydamas paskaitų.
Šita Biblijos vieta yra absoliučiai pranašiška ir tokia daugialypė, kad sunku viską net suvesti į visumą. Įprasta galvoti, kad tai istorinis pasakojimas, Jėzus vaikščiodamas vandeniu nori pademonstruoti antgamtinę jėgą, tačiau niekada negirdėjau, kad kas sakytų, jog čia pranašystė gryniausiu pavidalu.
Prasmes galbūt susidėliosite patys, aš tik duosiu tam tikrus taškus, kad susidarytumėt vaizdą.
Pirma, vanduo, vandenys Biblijoje yra žmonių, tautų simbolis arba įvaizdis.
Antra, Jėzus per vandenį ateina pas savuosius į valtį, kas yra bažnyčios ir Izraelio tautos įvaizdis, Nojaus arkos atitikmuo.
Trečia, detaliai išpranašauta tolimesnė apaštalo Petro istorija, kaip jis pradėjęs “eiti per tautas” nusigąsta – Paulius jam paskui priekaištauja.
Ketvirta, papildomai Jėzaus ėjimas per vandenį pranašauja jo pasirodymą antrą kartą
Penkta, atėjimas pranašaujamas pačiu niūriausiu bažnyčiai metu – kai bus stiprus vėjas ir bus tamsu.
Va toks maždaug vaizdas. O jums žinia – Dievas nešališkas, prašykite ir bus atidengta. Kada mes galim eiti vandeniu? Tada kai girdim Jo žodį. Naivu manyti, kad užtenka skaityti Bibliją ir jau turi Dievo žodį ir gali juo vadovautis.Žodį girdime tik tada, kai Jis kalba. Dievas yra vis dar Biblijos Dievas, Žodis priklauso tik Jam. Mes neturime kitos išeities, jei norime vaikščioti vandeniu. Prašykime, kad mums leistų pažvelgti į Žodžio gelmę.

Baptizmas autobuse

Na ir pasiutę tie brazilai.Radau juokingą filmuką, kurio tiesiog negaliu neįdėti. Andrea Fontes "Batismo no ônibus". Tai apie baptistą, kuris gavo krištą Šventąja Dvasia autobuse. Kiek esu bendavęs su šiais žmonėmis, tai manau, filmukas pagauna puikiai jų esmę, nes ši kongregacija išlieja nemažai prakaito kovodama su šituo reiškiniu, kurdama filmus, kompromatus, rašydami knygas, kuriose įtikinėja, kad nieko mums daugiau nereikia, mes viską turime, o krikštas ugnim - kažkokia nesąmonė.
Siužetas toks:"Vienas brolis norėjo gauti krikštą ugnimi, tačiau nenorėjo atrodyti ekstravagantiškai ir keistai elgtis, ir tam griežtai nepritarė - nenoriu ir netikiu, sakė jis. Vis dėlto, viena sesuo pasakė - tu būsi pakrikštytas autobuse. Jis pasakė -neįmanoma,kokia čia dar nenormali pranašystė, ji nežino, aš verslininkas, turiu visą parką mašinų, tačiau vieną rytą jam teko sėsti į autobusą ir čia bum - jis prakalbo nežinoma kalba be jokio ryšio,džiaugsmas liejosi per kraštus, vairuotojas išsigando,kad čia išprotėjęs, sustojo, žmonės išlipo ir norėdami apsisaugoti kalbėjo "Šventa Marija", kažkas iškvietė policiją. O policininkas pasakė - viskas gerai, jis suprato Šventosios Dvasios paslaptį. Nesijaudinkite, pasauliui tai atrodo kvailai, bet garbinkite Dievą ir Jis pripildys jus savo jėga, kur bebūtumėte - kambaryje, autobuse, balkone ar kai plaunate indus". Tai tokia istorija apie baptistą, kuris buvo pakrikštytas autobuse.

Kelias veda žemyn

"Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti". Luko 1;59
Ši procedūra buvo būtina vyrui patekti į Dievo tautą. Yra daug tautų,jos turi visokius tarnavimus, šventyklas, tačiau tik vienai tautai Dievas atsiskleidė ir apsireiškė. Todėl ją pavadino savo tauta. Be apipjaustymo į ją negalėjo įeiti nė vienas vyras.
Senajam Testamente kūno apipjaustymas yra simbolis to, kas vyksta Naujajame testamente, kur be vidinio apipjaustymo į Dievo tautą nepatenka nė vienas, net ir kūnu apipjaustytas, žmogus. Tiki Dievu, meldiesi, tradicijas puoselėji? Šaunuolis. Tačiau ar esi apipjaustytas? Šis veiksmas buvo atliekamas ne iš karto, o "aštuntą dieną", baigus apsivalymo laiką. Po gimimo iš aukšto žmogus taip pat praeina apsivalymo laiką, tačiau dažnai čia ir sustojama, tuo tarpu kai laukia procedūra, kuri skausminga.
Neapipjaustyta širdis netinkama Dievui. Per gyvenimą mes pasidengiam tarsi šarvais - mano supratimas, mano kelias, mano teologija, mano ASMENYBĖ, mano papročiai, kas man patinka o kas ne. Visi šitie sluoksniai guli kaip šarvai ir saugo mūsų širdį, Dievui nelieka nieko kito kaip imti peilį... Jam reikia palaužti mūsų kūnišką prigimtį, kad Jo jėga imtų reikštis mūsų gyvenime.
Tai skausminga procedūra - jauti kaip netenki visko, ką užgyvenai ir kaupei, prie ko esi pripratęs, be to aplink širdį - žaizda, skauda, bet kas bakstelti gali, infekciją užnešti. Sakai: Dieve, tikėjausi, kad eidamas paskui tave sustiprėsiu, o nusilpau... Tačiau tik kai tave apipjausto iš tikro pirmą kartą gali pasakyti - Viešpatie, tu mano skydas, tu mano apsauga, tu mano Gelbėtojas, nes nebeturi kitos išeities. Bet tai yra vieta, kai Viešpaties jėga ima realiai ateiti ir keisti gyvenimą. Dievas atima saugumą, pasitikėjimą, religiją, žmonių pagarbą, tačiau duoda žymiai daugiau.
Žmogiškai mes bėgam ir vengiam nuo šitos procedūros kaip šiaurės tautos nuo pirties. Jaučiamės po apipjaustymo panašiai kaip tas buriatas, kuris po maudynių pasakė "Kaip aš dabar žiemą išgyvensiu, visus riebalų sluoksnius nuplovė". Bet be apipjaustymo nė vienas žmogus neįeis į Dievo tautą, anksčiau ar vėliau "aštuntoji diena" ateina. Mačiau žmonių, kurie pabėgo iš apipjaustymo procedūros - per daug gailėjo asmenybės, bijojo palikti religiją, nenorėjo tapti silpni - priežasčių galybė, tačiau nepasakyčiau, kad jie gyvena. Greičiau niurkosi po savo šarvų klodus ir nei žmonės, nei Dievas negali pasiekti jų širdies, nepaisant tikėjimo Dievu, Biblijos išmanymo, jie lieka bevaisiai, kiekviena Dievo sėkla, kuri krenta į jų širdį, čia pat nužudoma jų "riebalų sluoksnių".
Gal yra kita išeitis? Manau, kad ne, kelias aukštyn Dievo karalystėje veda žemyn. Aš linkėčiau visiems, nebijokite būti apipjaustomi, Dievas nupjauna tai, ko mums iš tikro ir nereikia, nebijokite būti neišmintingi, silpni, nesuprantantys ir pažeidžiami. Kai mes tokie, Jėzus tampa tuo, kuo ir nori būti mūsų gyvenimuose - jėga, išmintimi, pasitikėjimu.

Kalėdoms - šlovė Avinėliui

Kadangi nežinau, kaip dar bus, iš anksto sveikinu savo virtualią šeimą, kurioje būna visko - pasierzinimo, pasipešiojimo, pasinervavimo ir pasibrūžavimo žandais. Myliu jus visus, kurie pas mane užeinate ir paliekate kokį atsiliepimą. Taigi, linkėjimai ir ramybės Mamkai, Zitai, Jurgitai, Olgerdui, Tadui, Ramaškei, Robertui ir kitiems neįvardintiems. Sau ir kitiems linkiu neužmiršti, kad Jėzus ne tik kūdikėlis, bet ir Avinėlis, linkiu pažinti Jo didybę, dalyvauti Jo kentėjimuose ir laukti, kol užtekės teisumo saulė ir išgydymas bus po jos sparnais. Juk mūsų sielos taip to ilgisi.
O šitą įrašą skiriu tam, kuris man brangiausias - Viešpačiui Jėzui, be kurio nebūtų manęs ir šito blogo. Esu dėkingas iš visos širdies, padėk man nebeliūdinti Tavęs ir nebenusidėti, Viešpatie. Atleisk man, žinau, kad aš nevertas ir tai tavo malonė surado mane. Ačiū Tau.

Angelas ant tilto

Maurice Sklar - pakankamai garsus pasaulyje smuikininkas, daugelio tarptautinių konkursų nugalėtojas, taip pat ir krikščionis, dabar grojantis ne sudėtingus kūrinius, bet tuos, kurie padeda Dievui prisiliesti prie žmonių gyvenimo.
Jo paties gyvenime nebuvo viskas taip gražu - Rusijos žydų šeimoje augęs jaunuolis būdamas 20 metų palūžo nuo... sėkmės. Nusprendė užbaigti gyvenimą nušokdamas nuo o tilto Niujokre. kaip jis pasakoja, atėjo prie tilto ir negalėjo toliau žengti nė žingsnio, nes ant jo kojų atsistojo angelas. Bet jis buvo užsispyręs, visą savaitę eidavo ant to tilto ir kaskart užlipdavo vis aukščiau ir kaskart susidurdavo su tuo pačiu angelu. Galiausiai jis vis dėlto užsiropštė į patį viršų ir jau ruošėsi nušokti. Šį kartą angelas jį pargriovė ir atsisėdo ant jo. Kaip pasakoja smuikininkas, jis gulėjo ir verkė negalėdamas pajudėti.
Kaip pasakoja M.Sklar, tuo laiku jis pažinojo tik vieną žmogų, kuris tiki Jėzumi, todėl susirado jo telefoną.
Tai tokia istorija šito smuikininko. Apie angelus parašyta daug ir visokių paskojimų, Kalėdos toks metas, kai šita tema ypač išryškėja, tačiau kartu yra tikima tik tuo, kad angelai kažkur labai toli, kad jie yra tokios mitinės būtybės su sparneliais ir kūdikių veidais. Man M.Sklar istorija priminė, kad jie gali būti visai arti ir visiškai kitokie.

Kaip ištirpinti Kristų

Vis neprisiruošiu parašyti apie vieną įdomų terminą - transubstanciacija.Šiuo sudėtingu terminu "transubstanciacija" katalikybė grindžia savo išskirtinumą, esą per mišias kunigui meldžiantis įvyksta pasikeitimas duona virsta Atpirkėjo kūnu, o vynas – Jo Krauju. Todėl katalikybė tvirtina, kad tokiu būdu ji yra vienintelė Kristaus bažnyčia, nes tik per mišias atsiranda ... tikras Kristus.
Bet šį kartą pakreipsime klausimą kitaip - o ar galima sunaikinti Kristų? Pasirodo galima, šis mechanizmas išaiškėjo tiriant "stebuklą" Lenkijoje.
Istorija tokia - praėjusių metų rudenį Lenkijoje, Sokulkoje, bažnyčioje dalijant komuniją pašventinta ostija nukrito ant grindų. Taigi, Kristus nukrito ir susitepė, išeitų, nebegalima jo naudoti buvo.
A. Čekuolis taip nupasakoja tolimesnį veiksmą - kaip reikalauja katalikų liturgija, ji buvo įdėta į indą su vandeniu ir uždaryta bažnyčios seife - per kelias dienas gležnas paplotėlis vandenyje ištirpsta, nustoja būti Kristaus kūnu, ir skystis supilamas į mažą šulinuką po altoriumi.
Taigi ties tuo galima ir sustoti - mano požiūriu, žmonių, sukūrusių tokias dogmas išdidumas ir pasitikėjimas savimi yra begalinis - jie ne tik teigia, kad gali duoną paversti Kristumi, bet, pasirodo, gali savo rankomis Kristų ir sunaikinti, kai dėl kažkokių priežasčių jis tampa netinkamas naudojimui religiniais tikslais.
Dievo žodis aiškiai sako, kad jei žmogus pasigamina dievą savo rankomis, tai yra stabas. Jėzaus apaštalai buvo dėl to persekiojami. Apaštalų darbuose yra užrašyta Demetrijo kalba: "Bet jūs matote ir girdite, kad tas Paulius ne tik Efeze, bet ir beveik visoje Azijoje įtikino ir nukreipė į šalį daug žmonių, tvirtindamas, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis". Apaštalų 19,26
Taigi, negaminkime savo rankomis Kristaus, nes Jis nei pagamintas, nei juo labiau "ištirpintas" negali būti.

Gili upė

"Gili upė, Jordanas, už jos mano namai",- yra toks senas himnas. Žmonės sako, kad vandens nesustabdysi, jis vis tiek randa kelią. Tačiau Biblija nurodo keletą kitų atvejų, štai vienas - izrelitams keliantis per Jordaną.
"Kai kunigai su Sandoros skrynia įbrido į vandenį (Jordanas buvo patvinęs pjūties metu),vanduo sustojo tekėjęs. Vanduo, tekąs iš aukštumų, sustojo kaip pylimas prie Adamo miesto, kuris yra šalia Cartano, o vanduo, tekąs Sūriosios jūros link, išseko. Ir tauta perėjo per Jordaną ties Jerichu. Kunigai, nešusieji Viešpaties Sandoros skrynią, stovėjo ant sausos žemės Jordano viduryje, iki visa tauta sausuma perėjo per Jordaną". Jozuės 3;15-17
Nelabai mąstydavau apie tai. Iš tikrųjų tai visada sakau, kad į Biblijos realybę reikia įeiti, o ne studijuoti.
Buvome susirinkę maldai.Po darbų, ištampyti, pavargę, nusiminę ir t.t. Malda buvo tokia gili, kad po jos tylėjome kurį laiką - atėjo antgamtinė ramybė, atrodė, kad viskas sustojo. Tada ir supratau, kodėl sustojo Jordano vandenys.
Į kokią upę beįžengtų Šventojo buvimas, ji sustoja. Todėl kokia galinga bebūtų tavo gyvenimo upė, net ir patvinusi, kuri neša tave ir atrodo jokių vilčių apsigręžti, ką nors pakeisti, užtenka ateiti Šventajam, kai viskas sustoja ir sausom kojom pereini tuos vandenis kurie norėjo paskandinti.
Galbūt meldiesi dėl kažko, galbūt jauti, kad tave tuoj tuoj gali paskandinti, būk katrus ir lauk, kol Šventasis įbris į tavo upę. Ji sustos.

Neužmirškime kalbėtis

Pinigas geras dalykas, didžioji dalis mūsų gyvenimo skirta būtent jam - gerai mokykis, nes galėsi gerai įstoti, gerai įstojęs gerai studijuok, nes įgysi gerą profesiją ir gerai uždirbsi. štai toks mūsų įprastas gyvenimo modelis.
Kelinta diena jaučiuosi turtuolis, nes ant mano stalo guli visa kolekcija - 1,3,5,10,25 rubliai. Ir dar ne po vieną kupiūrą. Su tokiu pluoštu anais laikais turėdavai gyventi visą mėnesį, o dabar tik žiūri į saldžią proletariato vado Lenino šypseną ir nejauti nei pagarbos, nei saugumo, nei laimės. Ant banknotų spalvoti ženklai tokie pat gražūs kaip ir mano vaikystėje, tačiau praradę visą savo svarbą. Ant jų nesimato prakaito, vargo ir skausmo, išlieto tam, kad juos įsigytų. Kažkas už juos sumokėjo savo gyvenimu, o aš tiesiog juos gavau kaip dovaną.
Istorija tokia, kad neseniai sunkiai ranka apimamą puoštą neseniai rado. kartu su sąsiuviniu, jame įrašai "Už veršiuką", "Už paršiuką" ir t.t. Gyveno šeima, vyras visus pinigus atiduodavo žmonai, žmona, vykdė bankininko pareigas ir netikėtai mirė, taip ir nepasakiusi, kur buvo padėjusi šeimos turtą.
Todėl, brangieji, nepamirškite laikas nuo laiko kalbėtis su savo vyrais ir žmonomis:)
Galvoju, kad pinigai pasikeitė, paveiksliukai ant jų taip pat, panašu, kad greitu laiku vėl keisis, o mes toliau aukojam savo gyvenimą ir rašom į savo sąsiuvinius:"Už veršiuką", kad pasigėrėtume popierėliais, kurie jau po 10 metų gali reikšti tiek pat, kiek ir Lenino šypsena dabar.

Iš kur atsiranda blogis?

Jei pakalbėtume su žmogumi, kuris jaučiasi blogio auka, be abejo, jis nurodytų tūkstantį ir vieną priežastį iš kur atsiranda blogis jų gyvenime, kodėl viskas vyksta taip, kaip aš nenoriu. Jėzus labai aiškiai nurodo šaltinį, iš kur žemėje blogis. Liūdna žinia, kad ne iš pragaro, ne iš velnio, bet iš mūsų vidaus. Pasirodo, savo kelionėje takus išpurviname patys.
"Ir Jis pasakė: “Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės,godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų”.
Morkaus 7;20-23
Kas iš mūsų negirdėjo apie tai, kad reikia gilintis į savo vidų, ieškoti vidinio "aš", pažinti save? Manęs vos nepražudė tokie dalykai. Jei ne Evangelija, niekada nebūčiau supratęs, kad mano širdis visada sako tai, ko aš noriu, o gyvenimą vertinu pagal tai, kas man patinka ar nepatinka. Perskaitęs šiuo Jėzaus žodžius aš tarsi atsibudau -visas blogis mano gyvenime ne iš aplinkos, o iš manęs. Buvau sukrėstas ir pirmą kartą pripažinau, kad tai tiesa. Ne aplinkybės, ne laikas kuriame gyvenu, ne žmonės - visa tai išeina iš mano vidaus, o aš gaištu laiką pažinti tai, kas tame mano blogio sandėlyje? Tai buvo esminis momentas mano gyvenime, kai įsitikinau, kad mano širdis yra niekam tikusi ir man reikia naujos. Turėjau prašyti, kad ją man duotų, nes daugiau taip gyventi nenorėjau. Žinote, geroji žinia yra tai, kad gavau. Nors senoji prigimtis labai gali, tačiau gavau ir naują, kuri vis labiau nugali senąją. Aš dėkoju Dievui, kad per tuos klajonių metus Jis nepaliko manęs, kai vis išsipurvindavau ir išsipurvindavau, kad turi iki šios dienos man kantrybės.

Pagaliau prasidėjo

Patinka man žiema, su kuo visus ir sveikinu, pagaliau ji prasidėjo. Dar iš vaikystės pamenu šlapius rudenius, runkelių vežimą, kapčių kasimą, murkdymąsi šlapiomis pievomis, darganas ir kitus rudens palydovus. Todėl paspaudus šaltukui iš karto palengvėdavo - eik kur nori, todėl myliu tą laiką, kai žiema prasideda. Iš kitos pusės argi ne smagu, kad ji jau prasidėjo ir nebereikia jos laukti, kad dar tik prasidės. Žodžiu, smagumėlis:)