Apie įtaigą

Pastaruoju metu bijau įsijungti televiziją. Toks įspūdis, kad visas pasaulis susiruošė išsižudyti. Viename kanale kriminalistai tyrinėja kokio negyvėlio kaulus, kitame gydytojai triūsia prie susišaudymo aukos, trečiame žmona rezga intrigą kaip nudaigoti vyrą, ketvirtame vyras imasi iniciatyvos. O kur dar spec.policijos būriai, teroristai atominėje elektrinėje, narkotikų ir ginklų prekeiviai ir šiaip pavieniai maniakai – mėgėjai.
O aš žmogus silpnas, įtaigai greitai pasiduodu. Net nepajutau, kaip stovėdamas “Maximoj” imu stebėti eilėje stovinčių pirkėjų krepšius. “Kam jai tas peilis ir guminės pirštinės”,- nervingai galvoju. “O va tas kuriam tikslui perka šiukšlių maišus, o šitas kažkodėl perka virvę skalbiniams”,- nepalieka mintys. Aišku kaip diena - jie (nusikaltėliai) ruošiasi. Ypač blogai, jai kažkas dar nusišypso tikrindamas žiebtuvėlį– tipiškas televizijos maniako paveikslas. Bestovint eilėje matai, kad nusikaltimai bręsta visur ir jiems kruopščiai ruošiamasi. Kitaip argi pirktų bambalį šita geraširde atrodanti močiutė – aiškiai nori vyrą nunuodyti ir t.t.
Prisižiūrėjus televizijos net ir gatvę šluojanti moteris tampa panaši į teroristinio tinklo šnipę.
Taigi, imu suprasti, iš kur Lietuvoje tiek įtarumo ir nepasitikėjimo. Po vakaro praleisto prie televizoriaus net mano šuo kelia man įtarimą.Todėl žiūriu tik futbolą.