pirmadienis, liepos 04, 2005

Nušvitimas nusikelia

kas atostogauja kaime, o kas -mieste. skonio reikalas. Taip jau ispuolė, kad šiais metais mano atostogos Vilniuje. Važinėju autobusais, stebiu veidus ir galvoju. Viena, ką supratau, tam, kad žmogus patikėtų Dievo meile, reikia kito žmogaus. Paradoksalu bet yra būtent taip. Bent taip galvoju žiūrėdamas į niūrius veidus ir pats darausi vis labiau niūrus. Prašviesėjimas nusikelia.

4 komentarai:

Robertas rašė...

Nieko Linai, laikykis. Ir man taip buna.

Anonimiškas rašė...

nesamone, Linai, as irgi turiu laisva savaite, tik Kaune.nusprendziau ja praleist viena ir esu tokia laiminga. Deginuos,vaikstau, net pusles primusiau ant ikaitusio tilto basa,svajoju,lepinuos ir t.t. Ir visi zmones aplink grazus ir geranoriski.Seniai bebuvo sirdy tokia harmonija, nenoriu jokio zmogaus salia :0)

Amžina rašė...

o man pamacius niuru veideli, noretusi jame uzdegt sypsena. gal nera tas prasviesejimas taip ir toli?

neri rašė...

Jo Linai.Zmogui visada reikia kito zmogaus.Kaip vandenio, kaip oro.man visada reikia zmogaus, kuris parodytu sviesa, kai as matau vien tamsa.Banaliai parasiau.alia taip yra.