Girdėti ir išgirsti

Lietuva vis dar pirmauja pasaulyje savižudybių skaičiumi. Tiesa, pirmąją vietą užleidome kaimynams rusams, bet toliau trauktis neketiname – kasmet ir Anykščių rajonas netenka keliokikos gyventojų, nusprendusių iš gyvenimo pasitraukti sava valia.
Štai ką kalba sausi skaičiai: Lietuvoje 2001 metais nusižudė 1535 asmenys, pagal savižudybių skaičių 100 tūkstančių gyventojų Europoje – 44,1 savižudybės- aiškiai pirmavome, (tuo tarpu 1990 m. 100 tūkstančių gyventojų teko tik 26 savižudybės), Latvijoje – 34, Estijoje – 33, Rusijoje – 39.
Iki 2010 m. Sveikatos apsaugos ministerija Lietuvoje tikisi sumažinti savižudybių skaičių iki 25 atvejų 100 tūkstančių gyventojų, t.y. pasiekti Europos Sąjungos vidurkį.
Nuo 1991 metų, kai Lietuva atkūrė savo valstybę ir prasidėjo radikalios reformos, savižudybių skaičius ėmė labai sparčiai didėti: 1991–1996 metais – 74 procentais (nuo 26,5 iki 46,4 100 tūkstančių gyventojų), 1998 metais 100 tūkstančių gyventojų teko 43,8, 1999 metais – 44, 2000 metais – 46,6 ir 2001 metais – 44,1 savižudybės.
Tai tik ledkalnio viršūnė, o po vandeniu lieka visas dvasinis šios problemos kalnas.
O kaip ji sprendžiama, kas iš viso žmones paskatina taip pasielgti? Galime kaltinti išlepimą, blogas sąlygas, menką uždarbį, perspektyvos nebuvimą, ligas, nelaimingą meilę, bet ar tai ir yra tikrosios priežastys?
Pagyvenę žmonės labai ramiai mums argumentuotų, kad kitos kartos praėjo karus, trėmimus, skurdą ir badą, bet nesižudė. (Nors žudėsi, juk prie kiekvienų kapinių buvo ir pakaruoklių kapai, nes tuo metu nusižudžiusio žmogaus neleisdavo laidoti kapinėse). Bet kokiu atveju niekada nesužinosime, kokios priežastys paskatino žmogų taip pasielgti. Tačiau šį tą, kas priklauso nuo mūsų, vis dėlto galima pakeisti. Užtektų kartais paklausyti, ką kalba aplinkiniai.
Kai atsitinka nelaimė, staiga visi tampame ekspertai ir galime atpazinti ženklus, signalus, kuriuos siuntė tas, kuris ruošėsi išeiti. Po laiko pažįstame, bet jau būna po laiko. Tačiau daug sunkiau skaityti tuos ženklus, kol nematai, kas gali atsitikti.Esam per daug užsiėmę savo reikalais, savo nuotaikomis ir savo darbu, kad pamatytume net pačius artimiausius, kad juos suprastume, todėl fakto, kad žmogus pasitraukė iš gyvenimo, akivaizdoje jaučiamės priblokšti – kaip tai galėjo įvykti, juk viskas atrodė taip normalu.
Ne, normalu nebuvo, tik mes nematėme. Keista, kai gyveni, žiūri į kitą, o vis tiek matai tik save. Užtektų kartais paprasto dėmesingumo, kad bėda niekada neateitų – psichologai tvirtina, kad nusižudyti nusprendęs žmogus nevalingai apie tai praneša vienokia ar kitokia forma aplinkiniams, tik reikia būti dėmesingiems.
Kažkada skaičiau vokiečių pastoriaus Vilhelmo Bušo knygą, kurioje jis kalba apie vienatvę XX amžiaus Vokietijos miestuose. Šis karą kaip kareivis praėjęs žmogus tvirtino, kad tarp žmonių daugiau bendrumo buvo apkasuose, negu taikos metu – daugelis daugebučių žmonių net nežino, kas jų kaimynai, o vienišumas – tiesiog epidemija. Skaitydamas galvojau, kad tai būdinga tik šaltiems vokiečiams, o mūsų tai neliečia, tačiau dabar sutinku su juo – vienišumas yra tikra epidemija, žmonės geriau bendrauja su televizoriumi negu su žmogumi. Žinote kodėl? Todėl, kad pats jaučiasi vienišas ir niekam nereikalingas. Kaip tada išgirsti pagalbos signalus?