Vasarai atseikėjus šilumos, greitai užsimiršo, kaip keiksnojome šaltą orą. Žmogus stebėtinai greitai prisitaiko. Ir prie šilumos, ir prie šalčio. Bet vis dėlto, niekaip negalime prisitaikyti prie šalčio, kurį jaučiame visuomenėje ar savo aplinkoje. Nemalonu būti ledynmečio liudininkais. Nemoralizuosiu sakydamas, kad dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek paliktų likimo valiai vaikų, dar niekada nebuvo žudomi senukai, broliai nužudydavo brolius, ar vaikai tėvus. Viskas matoma ir viskas žinoma. Tačiau taip jau yra. Vargu, ar galime guostis, kad viską išspręs psichologai ar socialiniai darbuotojai – dažnai jie būna tik konstatuotojai, pateikiantys sausus duomenis, einantys paskui problemas, bet ne užkardantys jas. Kas iš to, kad tūlas psichologas kaip sensaciją pateikia faktą, kad tik 5 procentai vaikų valdiškuose namuose yra visiški našlaičiai, o visi kiti turi tėvus ar gimines. Kas iš to?
Juk net ir gyvendami šeimose daugelis vaikų jaučiasi svetimi ar nereikalingi. Dirbdamas mokykloje mokiniams pateikiau anketą, kurioje buvo klausimas : ”Ar savo tėvams esu svarbus?”. Kaip suprantate, atsakymai tėvų būtų nenudžiuginę. Daugelis vaikų jautėsi svetimi savo namuose ir visiškai nereikalingi. Gal net daugiau jautėsi kaip kliuviniai, trukdantys tėvų darbui ir mamų karjerai. Girdėdami nuolatinius priekaištus, vaikai pamažu įsisąmonino, kad jei ne jie, tėvai gyventų žymiai lengviau, kad jie tėra našta tėvams. Ar verta stebėtis, kad tiek daug jaunų žmonių Lietuvoje nusižudo? Manau, kad ne, nes tie jaunuoliai kažkur giliai jautė, kad jų gyvybė artimiesiems nėra svarbi, nėra vertinga. Aišku, nemetu kaltinimų visiems suaugusiesiems, tačiau didelei daliai verta pagalvoti, kad vaikams derėtų išsakyti, kad jie yra ir mylimi ir svarbūs. Bent jau tam, kad augantis žmogus nesukurtų savo versijos, kaip į jį žiūrima, kad nepasirašytų savų “užrašų paraštėse”, kurie dažniausiai su tikra padėtimi turi mažai ką bendro, nes vaikai gyvena savo supratimo rėmuose, dažniau vadovaudamiesi jausmais ir fantazijomis.
Susvetimėjimą šeimose dar paaštrina formuojama samprata, kad auginti vaikus yra vargas. O bet kokiam vargui ir priespaudai žmogus sąmoningai ir nesąmoningai priešinasi. Štai ir tampa mūsų vaikai mūsų vilčių, tikslų ir norų priešai.O ar gali būti šilta po stogu su priešu?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą