Laiškas TAU - bijau televizoriaus

Sveika!
Žinai, brangioji, skausmingai blaškausi, ypač jei ilgiau pasėdžiu prie televizoriaus. Na, supranti, aš nesiteisinu, bet darosi nejauku – imu suprasti, kad moterys nori, jog vyras iki pat amžiaus galo būtų amžino meilužio vietoj... Iš kitos pusės jis turi būti ir tas, kuris suteikia užuovėją, pataria, kuo apsirengti, sutvarko santechniką, rašo eilėraščius, nuperka bulvių, nulupa svogūnus ir daro daugybę daugybę įvairiausių įvairiausių dalykų.
Dar mane labai neramina visokios atsiprašymų ir susitaikymų laidos, sunku man žiūrėti į likimo brolius pagal lytį, dažniausiai sėdinčius tose vietose, kurios skirtos atgailaujantiems už savo poelgius. Po jų tampu ypač atidus, kad ko nors nepadaryčiau netyčia. Pripažįstu, kad besisaugodamas kartais ir perlenkiu – nedarau visiškai nieko, tik stebiu gyvenimą ir bandau rasti išeitį.
Taigi, rimtai sakau – televizija man kenkia – pažiūrėjęs jaučiuosi visiškai iškritęs iš “konkurencinės kovos ir rinkos”, beveik kaip nurašytas kolchozo kombainas, rūdijantis usnėtuose provincijos laukuose.
Žodžiu, ne taip paprasta šiais laikais būti ir vyru. Vyrams visada yra vienas rūpestis – jie amžinai jaučiasi negalintys aprūpinti ir suteikti savo moteriai to, ko ji verta iš tikro. Nesvarbu, kad vyras darbštus, bet kaimynas gali būti kūrybingas (minusas), nesvarbu, kad gali nupirkti gėlių, bet gali užmiršti jubiliejų, ko niekada nedaro bendradarbis(minusas), gali mylėti vaikus, bet nemokėti šokti, kaip kas nors kitas(minusas).
Ką aš tau, brangioji, noriu pasakyti? Ogi tą, kad mes, vyrai, nuolat dalyvaujam lenktynėse ir kovose. Beje, grumiamės dažniausiai ne su realiais varžovais, bet su kažkokiais šešėliais, kurių negali nei apčiuopti, nei pamatyti, bet kartu žinai, kad jie realūs, kad jie yra. Dažnai telieka spėlioti, kuris iš jų užims kada tavo mintis…
Ir vis dėlto, nors jaučiuosi visiškai netikęs ir nevertas tavęs, nesiruošiu pralaimėti. Kai ima žydėti sodai, galima viską pakeisti, gali net ir jausmai pajusti pavasarį.
Net “Giesmių giesmėje” apie tai parašyta: ”Žiema jau praėjo, lietus pasibaigė, atėjo giedojimo laikas…”. Suprantu kaip niekad, kad tik vienintelė meilė gali pridengti mūsų netobulumą. Saliamonas, kurį vadina vienu iš protingiausių kada nors gyvenusių žemėje žmonių, užrašė:”Jis atvedė mane į puotos namus, jo vėliava virš manęs – meilė”. Ar mylėsime šį pavasarį?