Taisyklė - be taisyklių

Ką galiu pasakyti stebėdamas tai, kas vyksta Lietuvoje, yra krachas, demokratijos krachas. Kitaip to pavadinti niekaip negalima - dabartinė padėtis jau kelia grėsmę pačiai demokratinei santvarkai. Besiriejantys politikai, nuolatiniai skandalai, korupcija – kuo mes ne Kolumbija. Betrūksta tik raudonųjų partizanų “Sandero luminoso” džiunglėse.
Jei iki šiol kai kas manė, kad nepriklausomybė pati jau savaime garantuoja gerą ir stabilų tautos gyvenimą, dabar gali suprasti, kodėl Lotynų Amerikos šalys, nors ir džiaugiasi nepriklausomybe vos ne 200 metų, niekaip negali pasiekti stabilumo ir gerovės. Realiai ima kilti pavojus, kad Lietuvoje gali atsirasti tokia socialinė atskirtis kaip Lotynų Amerikoje, kai visuomenė gyvena sau, o valdžia sau. Panašu, kad tokiu pat keliu vis ryžtingiau suka ir Lietuva. Ir tai matosi net iš provincijos, o štai filosofas Vytautas Radžvilas teigia, jog nors skandalai, susiję su V.Uspaskichu ir A.Zuoku, atrodo lyg ir eiliniai, vis dėlto jie galutinai atskleidžia Lietuvos socialinės ir politinės santvarkos prigimtį. Pirmą kartą atvirai, stebint visai visuomenei, grumiasi skirtingi oligarchiniai klanai. O politinių –oligarchinių verslo klanų principais organizuota valstybė neturi galimybių išlikti.
. Nieko negali padaryti ir prezidentas, kuris tik stengiasi išlikti orus ir vis sako, kad greitu laiku pasakys savo nuomonę. Ir pasakė. Užsiminė, kad skandalingieji politikai turėtų padaryti išvadas (užuomina į tai, kad atsistatydintų). Tie sako, kad padarė išvadas (užuominos nesuprato), ir viskas rutuliojasi toliau.
Skandalai parodo, kad mūsų partijos yra pseudopolitiniai susivienijimai, Komunistų partijos, kuri buvo totalitarinė organizacija, mutantai, ar net atskira verslo rūšis.
Partijos beatodairiškai remia savo į skandalus įsivėlusius vadus ir daro tai sąmoningai, žinodamos apie jų veiksmus. Štai liberalcentristai paskelbė, kad visa informacija apie A.Zuoką – tiesioginis puolimas prieš partiją (labai įdomu, kodėl partija negalvoja, kad paties A.Zuoko veiksmai yra tiesioginis puolimas prieš partija?). Tik nereikia teisintis, kad taip yra visame pasaulyje. Tikrai ne. Kad ir mūsų kaimynai latviai ir estai – karts nuo karto išgirsi, kad atsistatydina tai vienas, tai tiktas politikas, net ne dėl savo, o dėl pavaldinių kaltės patekęs į nemalonią situaciją. Lietuvoje gi niekas ir iš niekur neatsistatydina. O jei ir atsistatydina - čia pat drožia į teismą ir teisiasi, kad vėl būtų grąžintas į darbą ar užimamas pareigas. Tai, kas aišku net ir mokiniui, staiga pervarius per įstatymų mėsmalę, tampa visiškai priešinga. Žiūrėk, ima ir grąžina atgal į darbą susikompromitavusį asmenį ir jam dar kompensaciją išmoka. Tiesa, šiokia tokia diferenciacija yra – paprastas pasienietis, nušovęs keletą gandrų, iš karto netenka darbo, o aukštas pareigūnas, prisikišęs pilną mašina nušautų stirnų – tik įspėjamas.
Lietuvoje lieka vienintelė taisyklė –nėra jokių taisyklių. Tai vis labiau didina nepasitikėjimą politinėmis institucijomis, teisėsauga ir iš viso tuo, kad šalyje yra teisingumas. Pamažu grįžtame į tą absurdo būseną kaip ir prie dėdulės Brežnevo – įstatymai ir teisingumas - tik kai kuriems, nors buvo sakoma, kad visiems.