Dar kartą tuo pačiu klausimu

Vis dėlto, neiškenčiau, prieš atostogaudamas dar šį tą parašysiu apie savo asmeninę patirtį ir bendruomenes.
Kai įtikėjau, supratau, kad Dievas ragina mane susirasti bendruomenę, grūmiausi beveik metus aliko savo viduje, nes kai susiradau, kur renkasi biski ne tokie krikščionys, “apšalau” – dvi pensininkės, viena dirbanti mergina, du bedarbiai, ūkininkas ir dvi moksleivės. Labiau apgailėtino žmonių susirinkimo nebuvau matęs. Ir štai čia aš, baigęs aukštąjį, turintis gerą reputaciją, matęs pasaulio, turiu būti? Tai čia ir yra ta Dievo kariuomenė? Na, švelniai tariant, mane apėmė siaubas –sugadinsiu savo reputaciją, be to, su tais žmonėmis neturiu apie ką šnekėti, jie man negražūs net išoriškai, neįdomūs, keisti kažkokie ir t.t.
Bet vis dėlto, supratau, kad Dievas skatina pasilikti būtent su šitais nevertingais kitų akimis žmonėmis. Sprendimas buvo labai nelengvas, bet turėjau paklusti, tiesiog neturėjau kitos išeities. Dabar galiu pasakyti, žvelgdamas į praeitį, kad tik tai leido man nežiūrėti iš aukšto į daugelį žmonių, nevertinti žmonių vien pagal išvaizdą, užimamą padėtį visuomenėje. Tai buvo nuostabi mokykla asmeninė. Per daug vidinių ir išorinių kovų per tą laiką turėjau praeiti, kartais piktindavausi, kartais pritardavau, kartais nesutikdavau, bet visada žinojau, kad negaliu trauktis iš vietos, į kurią mane pastatė Dievas. Jei atvirai, tai mane stebina žmonių pasisakymai apie Gerąjį Dievą, kuris viską leidžia ir viskam pritaria. Aš nuoširdžiai pavydžiu – iš kur jie tokį Dievą gavo, norisi paklausti? Mano sprandas buvo nuolat sulenktas ir jokios saviveiklos – jei ten, tai ten – gali iš savęs virves vynioti, gali nepaklusti, bet žinai, jokių diskusijų ir derybų – vis tiek turėsi paklusti Dievo valiai.
Taigi, po jokias bendruomenes man neteko klaidžioti, tiesa, buvau apsilankęs ir kitose, bet ne ieškodamas, o būdamas kažkur kituose miestuose ar esant progai.
Taip bendruomenių yra visokių – yra sukurtų žmonių, yra administracinių sistemų, bet yra ir gimusių iš Dievo. Kai bendruomenė gimsta, ji, kaip ir žmogus, arba gyvena, arba miršta. Kai miršta bendruomenė, iš jos lieka administracinė sitema, kažkas panašaus į kino teatrą – visi žiūri, nieks nedalyvauja. Taip atsitiko ir su ta bendruomene, į kurią buvau atvestas. Nepabėgau, nors ir nepritariau daugeliui dalykų, laukiau, kol gavau skyrybų raštą – Dievas leido išeiti ir šiuo metu keliolika žmonių renkamės skaityti sekmadieniais Bibliją – tai ir yra mūsų neformali bendruomenė, kurioje svarbiausia ne registracija, mokesčiai, titulai, rūbai, apeigos ar pareigos, bet noras gyventi su Dievu.
Taigi, tokia yra mano patirtis. Nekaltinu nė vienos bendruomenės, kad jai sekasi ar ne – Dievas bet kada gali atgaivinti ir mirusiuosius. Todėl dar sykį pasikartosiu, geriau bloga bendruomenė, negu laiminga vienatvė.
Kas dar turi iliuzijų gyventi krikščioniškai be bendruomenės, pacituosiu mano mėgstamą vietą iš Apaštalų darbų antro skyriaus:”Atėjus Sekminių dienai VISI mokiniai buvo DRAUGE vienoje VIETOJE”. APD 2;1
Štai kur yra krikščionybės jėga. O toliau skaitykite patys, kas vyksta, kai “VISI mokiniai DRAUGE vienoje VIETOJE”. Ir jus patys patirsite panašius dalykus.