Pietų Amerikos spalvos

Kadangi jaučiu prielankumą dailei, įdedu labai patikusio lietuvių dailininko Jono Rimšos keletą paveikslų. Paradoksalu, kad jis geriau žinomas Bolivijoje negu Lietuvoje. Jo paveikslus Bolivijoje vertina kaip nacionalinę vertybę.
Čia įdedu paveikslą (apatinis) "Tamure" - taitiečių meilės šokis. Antras - "Aimarų šokėja" - paveikslas skirtas aimarų genčiai, gyvenančiai prie Titikakos ežero, o pirmasis "Kompozicija su laivu", manau, aiškinti daug nereikia.
Beje, J.Rimšos paveikslai natūroje labai įspūdingi, Vilniuje bus atidaryta paroda, kas turi galimybę, patarčiau nueiti.

Pralaimėjęs pranašas

Pamenate, pasakojau apie žmogų, kuris sakė: "Naktį sapnuoju, kad prie manęs pribėga žmogus, suprantu, kad tai Kristus, matau, kad Jis po ilgo bėgimo. Pažiūrėjo į mane tokiom šviečiančiom akim ir pasakė tik vieną sakinį: "Aš tave suradau".
Tai va, tas žmogus rado Kristų. Dabar jis vėl ruošiasi į užsienį. Vakar man pasakė: "Atvažiavau vienoks, išvažiuoju visai naujas žmogus".
Taigi, brangieji, tai yra milijonus kartų pasikartojanti istorija - tapimas nauju žmogumi Dievo akivaizdoje. Tačiau kas kartą ji vyksta ypatingai, labai asmeniškai ir niekada - banaliai. Kristaus kryžius turi stebėtiną jėgą keisti vyrus ir moteris, turi stebėtiną jėgą sukurti naują žmogų ir naują gyvenimą.
Kai pagalvoji, kaip keista, niekaip negaliu priprasti prie minties, kad galima nugalėti pralaimint. Gal ne tiek priprasti, kiek ją apimti, suprasti. Juk Jėzus, kuris gėdingai mirė ant kryžiaus, stebint miniai ir šaipantis iš nevykėlio pranašo, iki šios dienos laimi žmonių širdis ir keičia gyvenimus, vos žmogus ateina prie kryžiaus. Ačiū Jam.
Norisi naujo gyvenimo? Reikia eiti pas Jį. Ne, ne, brangieji, čia ne religija, ne prie paauksuotų altorių reikia eiti, ne prie gražiais rūbais apsirengusių ir dvasingų vadovų ir hierarchijų, o ten, kur kabo tas paniekintas žmogus, kur teka Jo kraujas. Čia yra naujas gyvenimas.
Dievas leidžia miniai besišaipant už nugaros nuspręsti žmogui, ar jis prisidės prie aiškaus pralaimėjimo, ar tas gėdingai nukryžiuotas Jėzus taps tavo gyvenimo mylimuoju, ar nulenksi galvą priimdamas Jo mirtį. Tai pavojingas žingsnis, nes minia šaipytis nenustos, o tu greičiausiai atrodysi kaip neprotingas, bet kas peržengia save, gauna gyvenimą.
Deja, lengvesnio kelio pas Dievą nėra. Tiesa, religijos galima išmokti, tačiau naujo gyvenimo neišmoksi, naujam gyvenimui reikia gimti.

Tarpkonfesinis Jėzus

Bet tai, kas man buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu.
Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu, kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių.
Filipiečiams 3 skyrius 5-11

Neseniai teko dalyvauti tarpkonfesiniame renginyje, toks džiugus buvo - o ooo būk palaimintas broli, aš esu tas, o tu iš kokios konfesijos? Mano konfesija tokia, o kokia tavo? Krikščionis aš. Tai suprantu, kad krikščionis, bet kaip vadiniesi, kokia konfesija? štai atsigerkim gyvojo vandens, visi mes viena, visi mes Dievo vaikai, tai puiku, dirbkim dėl vieno tikslo. Jūs tikit, ir aš tikiu, va čia istorinės konfesijas, taip sakant - paveldas, turim daug gerų dalykų, jo jau ir gitarom grojam, jau gyvumas jaučiasi, bet ir naujesnioms vietos yra ir t.t. Nu jo, mūsų konfesijoj blogai, ir čia tiesos nėra, čia kreiva, o ten šleiva, bet juk svarbu tikėti, o kur esi, juk nesvarbu.
Žodžiu "tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti":)

Atvirai sakant tie pliurpalai ėmė varginti, jo, geras vaikinas Jėzus prikūrė daug konfesijų, daug visokių dalykų ir istorinių, ir ne istorinių, va kaip puiku, darykim viską, kad tik atrodytume gyvi, grokim gitarom, repą kalkim - juk Dievas yra meilėėėėėė, visos konfesijos liuks, visos iš Jo.
Todėl kilo klausimai
Jei tiesa yra padalinta, tai jos iš viso nėra.
Jei mes pažinome tiesą, tai ką su ja padarėme?

Ką padarė Paulius pažinęs tiesą? Apverskim vaizdą atvirkščiai negu rašo laiške Filipiečiams.
1Paulius grįžo ten, kur ir buvo - į fariziejus.
2.Paulius dėstė rabinų mokslą, plius, kadangi matė Kristų, prideda kažką apie Kristų ir ragina nepersekioti bažnyčios.
3.Paulius išsaugo savo žinias, padėtį, paveldą.
4.Paulius siekia, kad apie jį gerai kalbėtų, o susilaikymas nuo kvailų veiksmų apsaugo jį nuo pavojų, nepriteklių ir gėdos.

Bet tai juk - ne Paulius, ir tai - ne krikščionybė. O kas yra Paulius ir kas yra krikščionybė? "Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame".
Ir tai nėra deklaracija, o realus jo gyvenimas. Pažinęs tiesą Paulius atsisakė visko. Jėzus sakė:"Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs". Tai ir kilo klausimas, kas čia per tarpkonfesinė tiesa ir tarpkonfesinis Jėzus, kuris padaro visus laimingus, gerbiamus ir nieko nereikalauja palikti?
Ką čia kalbėti apie tėvus, labai aišku, kad dažnas "pažinęs tiesą", net savo konfesijos palikti negali,nors supranta, kad joje tiesos kaip tik ir nėra, nešiojasi kartu kaip vizitinę kortelę.
Ar tikrai Jėzus yra tarpkonfesinis?
Paklauskime Pauliaus.

Darbo pasiūlymas

Gal šiais nedarbo laikas kas nors turit laisvą neužimtą karvę?
Žolė auga oho, nespėju pjauti, būtų gerai, koks gamtinis agregatas, kuris nugremžtų žolytę?
Reikia maždaug tokios, stipriu treniruotu liežuviu:)

Sekminės arba Šavuot

Šiek tiek apie Sekmines. Lietuvoje švenčiamos Sekminės yra absoliučiai pagoniškos, susijusios su pagonišku gyvulių augintojų ir žemdirbių kultu. Todėl pirmoje eilėje katalikų bažnyčioje išstatomi tokie simboliai - puošiama berželiai, šventinamas vanduo ir t.t.
Štai, kas rašoma "Sekminės – šventė, švenčiama sekmą (t.y. septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama augmenija ir naminiai gyvuliai.
Šventės metu ypatinga galia suteikiama jauniems berželiams. Pagonys medį laikė žmogaus ir visos gyvūnijos protėviu. Medis simbolizavo Visatos amžinumą, nesibaigiamumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, mat jis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja. Medis simbolizavo ir visą pasaulį: jo šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį. Beržas išsiskiria iš kitų medžių tuo, kad yra itin gyvybingas – pirmasis pavasarį išsprogsta, auga ir prastoje žemėje.
Sekminių metu namų šeimininkas po jauną berželį įkasdavo iš abiejų namų durų pusių, namiškiai beržų šakelėmis apkaišydavo vartus, puošdavo duris. Tikėta, kad beržai saugo nuo piktų dvasių, neša laimę. Jaunų berželių šakelėmis apkaišomos palubės – tikėta, kad palubėse ant jų ateinančios pasiilsėti klaidžiojančios vėlės. Moterys įsirišdavo į skarelę dvišakę beržo šakelę kartu su duonos gabalėliu ir tokią skarelę prisirišdavo prie liemens. Ji turėjo saugoti nuo nelaimių, gyvatės įkandimo.
Ankstyvą Sekminių rytą piemenys išgindavo karves, o jų ragus apkaišydavo beržų šakelėmis ar net pririšdavo prie ragų ir visus nedidelius berželius. Tikėta, kad tokios karvės bus ramios, sveikos ir pieningos. Bandos bulių puošdavo skerdžius. Piemenėlės puošdavosi beržų vainikais, piemenys už kepurių užsikišdavo lauko gėlių. Parginusius bandą sutikdavo namų šeimininkė. Ji apdovanodavo piemenis kiaušiniais, sūriu, pyragu. Jei pasitaikydavo, kad šeimininkė vaišių pagailėdavo, prie jos karvės ragų piemenys pririšdavo sausų medžio šakų ar net ir kelmą".
Bet visa tai pagonybė, kad ir padengta plonu krikščionybės kiautu.
Išties ši šventė pagal Biblija turi du svarbius momentus - Dievo žodžio atsiuntimas ir Dievo Dvasios nužengimas.
Senajame Tesstamente Šavuot (hebr. savaitė: švenčiama praėjus septynerioms savaitėms po Pesach, 6-ąją sivano mėnesio dieną). Šavuot šventės metu yra prisimenamas Sinajaus apreiškimas, kuris vadinamas Toros įteikimo švente. Šią dieną sinagogoje ypatingu būdu giedami Dešimt Dievo įsakymų, kurių visi klauso stovėdami. Tokiu būdu, tarsi iš naujo atkuriama situacija, kai visa tauta, stovėdama Sinajaus kalno papėdėje, klausė paties Dievo lūpomis tariamų žodžių: „Aš tavo Viešpats Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Ir neturėsi tu kitų dievų, išskyrus Mane...“.
Taigi. žydai tą dieną prisimena gavę Įstatymą.
Naujajame Testamente Sekminės - Šventosios Dvasios nužengimas. Tai aprašoma Apaštalų darbuose: "Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti".
Taigi, šitoje šventėje svarbūs abu komponentai. Aišku, kad Dievo žodis ir Dievo Dvasia eina kartu, šių dalykų atskirai nebūna ir jų atskirti negalima.