sekmadienis, gegužės 23, 2010

Sekminės arba Šavuot



Šiek tiek apie Sekmines. Lietuvoje švenčiamos Sekminės yra absoliučiai pagoniškos, susijusios su pagonišku gyvulių augintojų ir žemdirbių kultu. Todėl pirmoje eilėje katalikų bažnyčioje išstatomi tokie simboliai - puošiama berželiai, šventinamas vanduo ir t.t.
Štai, kas rašoma "Sekminės – šventė, švenčiama sekmą (t.y. septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama augmenija ir naminiai gyvuliai.
Šventės metu ypatinga galia suteikiama jauniems berželiams. Pagonys medį laikė žmogaus ir visos gyvūnijos protėviu. Medis simbolizavo Visatos amžinumą, nesibaigiamumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, mat jis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja. Medis simbolizavo ir visą pasaulį: jo šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį. Beržas išsiskiria iš kitų medžių tuo, kad yra itin gyvybingas – pirmasis pavasarį išsprogsta, auga ir prastoje žemėje.
Sekminių metu namų šeimininkas po jauną berželį įkasdavo iš abiejų namų durų pusių, namiškiai beržų šakelėmis apkaišydavo vartus, puošdavo duris. Tikėta, kad beržai saugo nuo piktų dvasių, neša laimę. Jaunų berželių šakelėmis apkaišomos palubės – tikėta, kad palubėse ant jų ateinančios pasiilsėti klaidžiojančios vėlės. Moterys įsirišdavo į skarelę dvišakę beržo šakelę kartu su duonos gabalėliu ir tokią skarelę prisirišdavo prie liemens. Ji turėjo saugoti nuo nelaimių, gyvatės įkandimo.
Ankstyvą Sekminių rytą piemenys išgindavo karves, o jų ragus apkaišydavo beržų šakelėmis ar net pririšdavo prie ragų ir visus nedidelius berželius. Tikėta, kad tokios karvės bus ramios, sveikos ir pieningos. Bandos bulių puošdavo skerdžius. Piemenėlės puošdavosi beržų vainikais, piemenys už kepurių užsikišdavo lauko gėlių. Parginusius bandą sutikdavo namų šeimininkė. Ji apdovanodavo piemenis kiaušiniais, sūriu, pyragu. Jei pasitaikydavo, kad šeimininkė vaišių pagailėdavo, prie jos karvės ragų piemenys pririšdavo sausų medžio šakų ar net ir kelmą".
Bet visa tai pagonybė, kad ir padengta plonu krikščionybės kiautu.
Išties ši šventė pagal Biblija turi du svarbius momentus - Dievo žodžio atsiuntimas ir Dievo Dvasios nužengimas.
Senajame Tesstamente Šavuot (hebr. savaitė: švenčiama praėjus septynerioms savaitėms po Pesach, 6-ąją sivano mėnesio dieną). Šavuot šventės metu yra prisimenamas Sinajaus apreiškimas, kuris vadinamas Toros įteikimo švente. Šią dieną sinagogoje ypatingu būdu giedami Dešimt Dievo įsakymų, kurių visi klauso stovėdami. Tokiu būdu, tarsi iš naujo atkuriama situacija, kai visa tauta, stovėdama Sinajaus kalno papėdėje, klausė paties Dievo lūpomis tariamų žodžių: „Aš tavo Viešpats Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Ir neturėsi tu kitų dievų, išskyrus Mane...“.
Taigi. žydai tą dieną prisimena gavę Įstatymą.
Naujajame Testamente Sekminės - Šventosios Dvasios nužengimas. Tai aprašoma Apaštalų darbuose: "Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti".
Taigi, šitoje šventėje svarbūs abu komponentai. Aišku, kad Dievo žodis ir Dievo Dvasia eina kartu, šių dalykų atskirai nebūna ir jų atskirti negalima.

10 komentarų:

ramaske rašė...

Pala,pala.Jei gerai supratau,tu tapatindamas Zodi su Istatymu ji tapatini su Dvasia?Uzmesk aki i Spurgeon pamoksliuka:

http://www.protestantas.com/pamokslai/subcarpeta%20Spurgeon/Sara%20ir%20Hagara.ltu%20pdf.pdf

Linas rašė...

Sakau taip - Žodis be Dvasios negyvas, Dvasia be Žodžio irgi nieko nereiškia, tai matosi šitoj šventėj. Įstatymas parašiau, nes per Šavuot Dievo Žodis atėjo kaip įstatymas.

Tadas rašė...

Pries, bet kokius ivykius ir sventes buvo trimituojama, trimito tikslas buvo surinkti zmones, atkreipti ju demesi, kad butu paskelbta zinia, netgi buvo trimitu svente.. per sekmines Dievas pradejo trimituoti su 120 trimitu, kitomis kalbomis, tam, kad atkreiptu zmoniu demesi ir butu paskelbta evangelija. senojo testamento sventes labai idomi tema :) visos jos yra pirmavaizdiziai ir ju realu issipildyma galime matyti siandien.

Tadas rašė...

Po kiekvieno trimitavimo turedavo ateiti pasiuntinys ir pranesti vienokia ar kitokia zinia, kai per sekmines sutrimitavo 120 trimitu, to trimitavimo isaiskinti atejo to periodo pasiuntinys Paulius.

Linas rašė...

Ne, Tadai, tai erezija, ne Paulius buvo pasiuntinys, o pats Dievas. Pasiuntinių teorija reikalinga tam, kad vėliau "prikabinti" ir legalizuoti visokius piliečius, kurie taikosi į ne jam skirtą vietą.

Tadas rašė...

Dievas kalbejo per Pauliu?

Linas rašė...

Dievas kalbėjo ir per asilą, ar tai reiškia, kad tuo metu asilas buvo periodo Dievo balsas kuris nešė ypatinga žinia?:)

Tadas rašė...

Paulius nese ypatinga Zinia, visam periodui. Jei nepriimtume Dievo Zinios issakytos Pauliaus laiskuose, tai nepriimtume ir Dievo. Tektu puse naujojo testamento ismesti.

Linas rašė...

Tadai, puikiai žinau kur link lenki, todėl atsakau. Paulius ne žinią nešė, o tarnavo Dievui pagal pašaukimą, pirma, antra tas periodas, jei jau nori, dar nesibaigė, o trečia, Biblija ir be Branhmano puikiai apsieina.Be Pauliaus neapseitų, o va be šito - puikiausiai.

Tadas rašė...

Paulius tarnavo ir skelbe Evangelija, geraja naujiena, geraja zinia.
Jis buvo to periodo pasiuntinys, kuriam nebuvo lygiu.
Romiečiams 15:16: turiu būti pagonims Jėzaus Kristaus tarnas ir skelbti Dievo Evangeliją, kad pagonių auka taptų priimtina, Šventosios Dvasios pašventinta.

Galatams 1:15-16: Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo
apreikšti manyje savo Sūnų, kad skelbčiau Jį pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju

Ir per pauliu to laikoterpio pranasa buvo apreikstas Sunus-Dievo Zodis.