Saulė glaudžiasi
Prie skruosto
Vėjas
Mano plaukus
Uosto.
Debesėlį
Lengvą gena.
Pasitrauk,
Sakau,
Kutena.
Kol draugai
Kažkur prapuolę
Aš kasu
Ir grėbstau
Žolę.
Lengvas smėlis,
Kastuvėlis.
Čia ne darbas -
Smagumėlis.
Tvarką man
Įvesti knieti
Nepraeik,
Padėk, pilieti.
Dėl švaros
Nors būtų
Riesta
Kausimės
Už švarų miestą.
ketvirtadienis, gegužės 07, 2009
Apie draugą
Mano mėgstamiausi vis tiek išlieka "hilsongai". Jie ėmėsi dabar įrašinėt naują albumą, kurio laukiu turbūt ne aš vienas. Iš viso Australijos sekmininkai pasižymi tuo, kad jie šiek tiek kitokie - visiškai nereligingi ir laisvi, tačiau jokiu būdu ne paprasti, jų giesmėse, nors ir moderniose, gilumo mokytis ir mokytis. Kiek skaičiau, Australijos katalikų vyskupai net "fetvą" buvo išleidę, kad katalikams negalima pirkti "Hillsong" bažnyčios muzikos. Suprantu, kad gyvai tikintys erzina, visa imperija staiga braška, kai pamatai, kad Dievui jokio tarpininko nereikia, mišių nereikia, atlaidai iš viso nonsensas, o ir be klebonų žinios Jėzus gali tapti tavo geriausiu draugu. Apie tai ir ši giesmė kiek iš senesnio albumo"Geriausias draugas". Va tuo pačiu ir mums klausimas, ar jau turime geriausią draugą.
trečiadienis, gegužės 06, 2009
Miręs Dievas
Aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti, bet nerado. Nors daugelis melagingai liudijo prieš Jį, tačiau jų liudijimai nesutapo.
Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?”
Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: “Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!”
Ir Jėzus pasakė: “Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”.
Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Kam dar mums liudytojai?
Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?” Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties.
Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!” O tarnai daužė Jį per veidą.
Morkaus 14:55-65
Apie šią vietą galvoju paskutinėmis dienomis. Dievas ir žmogus. Šitoj ištraukoj atsiskleidžia viskas, ką žmogus išties galvoja apie Dievą. Gal ne tiek žmogus, kiek puolusi žmogaus prigimtis, kurią visi paveldėjame.
Pirma, aiškiausia tai, kad gyvo Dievo mums nereikai. Parašyta, jog žmonės "ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti". Žmogaus prigimčiai reikia kažkokio tolimo, neapčiuopiamo ir negyvo Dievo, todėl Gyvasis turi mirti.
Antra, žmogus toks sugedęs, kad jokio garbingumo šiuo atveju net negalima tikėtis - mes pasitelkiam viską, kas įmanoma - melą, smurtą, kaltinimus, kad tik Jėzus būtų nebegyvas.Bet dar svarbiau žmonėms, įrodyti, kad Jis - netikras Dievas. Mūsų susikurtas Dievas tikras, o tu - ne.
Trečia, nepaisant viso mūsų įsiučio, Dievas neišsižada savęs Jis sako:"Aš Esu"(Jahve).
Aiškiausiai, ką galvoja žmogus, atskleidžia ši Biblijos eilutė, kuri parodo visus veiksmus, kuriuos mielai atliekame, jei tik Dievą pasiekiame .
Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!”
Ką žmonės darė arba pasiruošę daryti ir šiandien?Ką reiškia tie veiksmai?
Spjaudė - pažeminimas ir pasišlykštėjimas.
Mušė kumščiais - susidorojimas ir sunaikinimas.
Dangstė veidą - nedrįsk nieko matyti
Sakė "Pranašauk" - Dieve, įrodyk man, kad kažką gali.
Toks yra žmonijos paveikslas. Sakysite, per niūriai, bet būtent toks. Žmonės mielai gerbia mirusį Dievą, kuris toli, kultivuoja visokiausias religijas, labai pagarbiai elgiasi su visokiais stabais ir turi visokių "šventovių", tačiau užtenka kažkam prabilti apie Gyvąjį Dievą, scenarijus kartojasi - noriu padrąsinti tuos, kurie skelbdami Kristų susiduria ir nesupranta, kas vyksta, iš kur žmonėse tiek pykčio. Jei pakyla ir rodo pirštu - tu netikras, jei šlykštisi, nori uždengti tau akis, o sau ausis ir šaukia:"Tegu tavo Dievas ką nors padaro, jei jis tikras, va kiek pasaulyje kančių" - viskas gerai, tiesiog susidūrėte su žmogaus prigimtimi, kuri nori užritinti akmenį ant Dievo kapo, kad netrukdytų mūsų susikurtai religijai.
Todėl esu įsitikinęs, kad Biblija pats tiksliausias psichologinis vadovėlis, pats giliausias žmogaus prigimties veidrodis, kuris rodo, kad mums Gyvas Dievas nereikalingas, štai kodėl su tokiu entuziazmu šaukiame :"Ant kryžiaus jį".
Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?”
Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: “Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!”
Ir Jėzus pasakė: “Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”.
Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Kam dar mums liudytojai?
Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?” Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties.
Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!” O tarnai daužė Jį per veidą.
Morkaus 14:55-65
Apie šią vietą galvoju paskutinėmis dienomis. Dievas ir žmogus. Šitoj ištraukoj atsiskleidžia viskas, ką žmogus išties galvoja apie Dievą. Gal ne tiek žmogus, kiek puolusi žmogaus prigimtis, kurią visi paveldėjame.
Pirma, aiškiausia tai, kad gyvo Dievo mums nereikai. Parašyta, jog žmonės "ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti". Žmogaus prigimčiai reikia kažkokio tolimo, neapčiuopiamo ir negyvo Dievo, todėl Gyvasis turi mirti.
Antra, žmogus toks sugedęs, kad jokio garbingumo šiuo atveju net negalima tikėtis - mes pasitelkiam viską, kas įmanoma - melą, smurtą, kaltinimus, kad tik Jėzus būtų nebegyvas.Bet dar svarbiau žmonėms, įrodyti, kad Jis - netikras Dievas. Mūsų susikurtas Dievas tikras, o tu - ne.
Trečia, nepaisant viso mūsų įsiučio, Dievas neišsižada savęs Jis sako:"Aš Esu"(Jahve).
Aiškiausiai, ką galvoja žmogus, atskleidžia ši Biblijos eilutė, kuri parodo visus veiksmus, kuriuos mielai atliekame, jei tik Dievą pasiekiame .
Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!”
Ką žmonės darė arba pasiruošę daryti ir šiandien?Ką reiškia tie veiksmai?
Spjaudė - pažeminimas ir pasišlykštėjimas.
Mušė kumščiais - susidorojimas ir sunaikinimas.
Dangstė veidą - nedrįsk nieko matyti
Sakė "Pranašauk" - Dieve, įrodyk man, kad kažką gali.
Toks yra žmonijos paveikslas. Sakysite, per niūriai, bet būtent toks. Žmonės mielai gerbia mirusį Dievą, kuris toli, kultivuoja visokiausias religijas, labai pagarbiai elgiasi su visokiais stabais ir turi visokių "šventovių", tačiau užtenka kažkam prabilti apie Gyvąjį Dievą, scenarijus kartojasi - noriu padrąsinti tuos, kurie skelbdami Kristų susiduria ir nesupranta, kas vyksta, iš kur žmonėse tiek pykčio. Jei pakyla ir rodo pirštu - tu netikras, jei šlykštisi, nori uždengti tau akis, o sau ausis ir šaukia:"Tegu tavo Dievas ką nors padaro, jei jis tikras, va kiek pasaulyje kančių" - viskas gerai, tiesiog susidūrėte su žmogaus prigimtimi, kuri nori užritinti akmenį ant Dievo kapo, kad netrukdytų mūsų susikurtai religijai.
Todėl esu įsitikinęs, kad Biblija pats tiksliausias psichologinis vadovėlis, pats giliausias žmogaus prigimties veidrodis, kuris rodo, kad mums Gyvas Dievas nereikalingas, štai kodėl su tokiu entuziazmu šaukiame :"Ant kryžiaus jį".
antradienis, gegužės 05, 2009
Rankų klausimas
Anykščių koplyčioje vykęs apskritas stalas rašytojo Juozo Baltušio 100 –osioms gimimo metinėms paminėti parodė, kad, deja, laikai pasikeitė ir rašytojas tėra viena iš keistenybių, kurios kažkokiu nesuprantamu būdu vis dar gyvuoja Lietuvoje – jei ne mokiniai, kuriuos atvedė mokytojos, jei ne bibliotekos darbuotojos, jei ne muziejininkai, Koplyčios salė būtų likusi tuščia.
J.Baltušis netapo dar vienu Anykščių rašytojų žvaigždyno žiburiu, greičiau mūsų karšto meno galaktikoje jį galėčiau prilyginti juodajai skylei - politikai supranta, kad jei link jo paleis savo spindulius jie nesugrįš aiškiais dividendais, todėl ir minint J.Baltušį, jų prie apskritojo stalo nebuvo. Sakyčiau, dėsninga.
Tačiau tuo pačiu labai aiškiai galime suprasti, kas atsitinka su žmogumi Lietuvoje, kai jis nukrinta – nebėra rankos, kuri ištiestų pasikelti. Ką ten rašytojas, pažiūrėkim, kas vyksta ir kaip vertinamas karjerą baigęs krepšininkas Gintaras Einikis. Iškritusio iš standarto žmogaus Lietuvoje tiesiog nereikia, geriau kad jo ir nebūtų, nereikia net jo pėdsakų.
Kas jei ne J.Baltušis geriau aprašė aukštaičio, taip pat ir anykštėno, charakterį? O jo kaip ir nebereikia. Galvoju tik viena – kai laikai savo rankas kišenėje, ateina diena, kai pats gali kluptelti. Klausimas, o kur tuo metu bus tavo pažįstamų rankos?
J.Baltušis netapo dar vienu Anykščių rašytojų žvaigždyno žiburiu, greičiau mūsų karšto meno galaktikoje jį galėčiau prilyginti juodajai skylei - politikai supranta, kad jei link jo paleis savo spindulius jie nesugrįš aiškiais dividendais, todėl ir minint J.Baltušį, jų prie apskritojo stalo nebuvo. Sakyčiau, dėsninga.
Tačiau tuo pačiu labai aiškiai galime suprasti, kas atsitinka su žmogumi Lietuvoje, kai jis nukrinta – nebėra rankos, kuri ištiestų pasikelti. Ką ten rašytojas, pažiūrėkim, kas vyksta ir kaip vertinamas karjerą baigęs krepšininkas Gintaras Einikis. Iškritusio iš standarto žmogaus Lietuvoje tiesiog nereikia, geriau kad jo ir nebūtų, nereikia net jo pėdsakų.
Kas jei ne J.Baltušis geriau aprašė aukštaičio, taip pat ir anykštėno, charakterį? O jo kaip ir nebereikia. Galvoju tik viena – kai laikai savo rankas kišenėje, ateina diena, kai pats gali kluptelti. Klausimas, o kur tuo metu bus tavo pažįstamų rankos?
penktadienis, gegužės 01, 2009
Pavasaris atėjo ir prasidėjo
"Ura, draugai, sveikinam su tarptautine darbo diena". Nežinau, ar jūs man draugai, nes aš tai dirbu, o dauguma iš jūsų turbūt švenčia.
Iš viso kažkaip šį pavasarį darbų tiek, kad mano dienoraštis gali virsti mėnraščiu. Prisimenu, sovietiniais laikais, kai mus skatindavo rašyti dienoraščius ir stebėti save, mano draugas skundėsi:"Nu aš kažkoks nenormalus, stengiuosi rašyti, bet užsirašiau tik kada prie turniko 10 kartų prisitraukiau, ir kada Jawa 100 kilometrų nuvažiavau, o ką tu rašai?". "NUUU,- pasakiau aš,- tau tikrai reiktų ką nors kitą pabandyt parašyt, ką jauti, galvoji". Tiesa, visaip stengiausi neišsiduoti, kad aš iš viso nieko nerašau:)
Iš viso kažkaip šį pavasarį darbų tiek, kad mano dienoraštis gali virsti mėnraščiu. Prisimenu, sovietiniais laikais, kai mus skatindavo rašyti dienoraščius ir stebėti save, mano draugas skundėsi:"Nu aš kažkoks nenormalus, stengiuosi rašyti, bet užsirašiau tik kada prie turniko 10 kartų prisitraukiau, ir kada Jawa 100 kilometrų nuvažiavau, o ką tu rašai?". "NUUU,- pasakiau aš,- tau tikrai reiktų ką nors kitą pabandyt parašyt, ką jauti, galvoji". Tiesa, visaip stengiausi neišsiduoti, kad aš iš viso nieko nerašau:)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
