Gyventi ir negyventi

Stebiuosi, kaip laikas ištrina mano pėdsakus. Ar kada pagalvojote, jog kažkas eina paskui ir naikina tavo buvimo įrodymus?
1. Kaimo kuriame gimiau, nėra.
2.Namo, kuriame augau, nėra.
3. Mokyklos, kurioje mokiausi, nėra.
4. Valstybės, kurioje gyvenau, nėra.
5.Armijos, kurioje tarnavau, nėra.
6.Karinio dalinio taip pat nebėra.
7. Aukštosios mokyklos, kurioje mokiausi, irgi nebėra.
Net apstulbau, kai suskaičiavau, kaip viskas pasikeitę. Neseniai skaičiau vieno garsaus poeto memuarus. Man patiko, tačiau, kadangi gerai žinau jo poeziją, greitai susekiau, kad beveik visi jo eilėraščiai kilę iš preities. Iš to, ko nebėra. Mane net šiurpas nukratė - tas žmogus visą laiką savo gyvenime buvo praeityje, tarsi dabartis nieko nereikštų arba jos net nebūtų... kokia beprasmybė gyventi tuo, ko jau nebėra, kokia tuštuma. Ir dar tai vadinama dvasingumu...
Esu dėkingas Dievui, kad šioje netekčių grandinėje Jis yra mano gyvenime. O dar svarbiau, kad Jis visą laiką rodo į priekį ir neleidžia sukiotis atgal.

Mano šuns sūnus:)

Pristau pasididžiavimą - netūralų tikrą lietuvišką kiemsargį. Tai mano šūns palikuonis, gyvenantis pas kaimynus. Maitinasi viskuo, net ir meduoliais, atsparus alergijoms, draugiškas, neserga, vedžioti nereikia, visada pareina į namus ir t.t. Žodžiu, tikras grynaveislis kiemsargis - idealas:)

Gyvenimas pro langą

Darbe tenka praleisti nemažai laiko. Taigi - dažnai ir paspoksoti per langą. Šalia įsikūręs sodininkas, kuris augina ir pardavinėja gėles. Labai gražu, kaip jis dirba. Buvo dar žiema, o jis ėmė nukasinėti sniegą, kad žemė greičiau įšiltų, po to dangstė, po to rentė visokias sieneles, palaikymui skirtus įrenginius ir t.t. Bet dar gražiau, kaip jis kas rytą apeina neskubėdamas savo gėles ir taip žiūri, lyg niekad anksčiau nebūtų jų matęs. Žodžiu, štai toks gyvenimas už mano lango.

Vaišės

Na, pamuzikavom, poezijos prirašėm, dabar lauksim žydėjimo. Pastaruoju metu maiau džiugindavo tie žavūs momentai, kai žmonės atsiskleidžia visu durnumu. Tačiau kotai pastaruoju metu manęs tai visai nedžiugina. Nedžiugina ir viskas.
Kažkaip supratau, kad tai durnumo jūrai nei galo, nei krašto, o kaip ir kiekvienas vandens telkinys, gali ne tik akį paglostyt bet ir paskandint. Geriau nerizikuoti.
Kaip besuktum, vis tiek gyvenimas vyksta viduje.Neišeina pagerinti jo susitelkus į išorinį judėjimą. O kai viduj gerai, gerai ir visa tai, kas yra aplinkui.
Kaip bebūtų, jaučiu visagalio ranką ir tuo mėgaujuosi. Tiesiog mėgaujuosi. Ir aiškiai suprantu, kad esu nevertas, neužsitarnavęs, bet jaučiu Jo malonę. Tai tarsi vaišės apkasuose. Aplink sproginėja, triukšmauja, bet kareivio niekas taip nedžiugina, kaip katiliukas karštos sriubos. Kol jis valgo, karas lieka kažkur toli.  Kol esu atsisukęs į Dievą, tol tas mano katiliuko garas stipresnė jėga už karo gaisro dūmus. Gyvybė yra trapi, bet galinga. Šventoji Dvasia yra subtili, bet nereiškia, kad silpna. Skanaus.