sekmadienis, rugpjūčio 29, 2010

Malonė


Kiekvienam iš savo vaikų aš sakau, kad jis yra mylimiausias mano vaikas. Mažieji man net priekaištauja:"Tėti, tu kiekvienam taip sakai". Bet išties tai yra tiesa. Vakar į mokslus išlydėjom vyriausią dukrą. Labai liūdna. Labai. Pasakymas, kad dar yra kiti vaikai, šiuo atveju neguodžia - juk išvažiavo pats mylimiausias, niekuo nepakeičiamas. O vyriausioji buvo ir yra pati didžiausia mano palaikytoja, visada būdavo už mane ir su manim. Kartu suvoki, koks buvai durnas ir be reikalo iššvaistei daugybę laiko, kurį galėjai praleisti visaip kitaip su ja - tai darbų daug,tai pavargęs, tai nuotaikos nėra, tai kantrybės išklausyti pritrūko ir t.t. Žinoma, ji nėra toli, bet nebebus to, kas buvo - bendro gyvenimo, kai žinai, kad vakare jos lova bus užimta, malimosi vienoj virtuvėj ir grumtynių dėl vietos prie kompiuterio.
Per šitą situaciją Dievas aiškiai man parodė, į ką sukoncentruotas mano gyvenimas - į save patį, o tai pati didžiausia apgaulė, nes daugumoj atvejų ne gyveni, o tik vykdai kažkokias užduotis. Tūkstantį kartų atsiprašau ir atgailauju, nėra nieko svarbiau už širdies ryšius, tai didelis turtas, mes galime būti žymiai turtingesni negu esame, jei negyvensim susikoncentravę į save. Kartu Dievas parodė, ką Jis laiko turtingais žmonėmis. Viską supratau. Turtingi yra tik mylintys ir leidžiantys Dievo meilei tekėti į kitus per save. Biblija sako:"Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų", o mes net savo vaikams nenorime savęs atiduoti,nes per daug užsiėmę, ką ir sakyti, gėda.
Tačiau virš viso mūsų netobulumo yra didelė Dievo malonė, ne dėl darbų, o iš meilės, kuri leidžia laiku sustoti ir pergalvoti. Ačiū Jam, kad nepalieka mūsų ir mūsų vaikų.

10 komentarų:

Zita rašė...

Laimingas tu žmogus, kad tai patiri ir supranti.
Iš pradžių pagalvojau, kokia aš nelaiminga, nes mano tėtis manęs net nematė kada buvau namuose, o kada nebuvau. Jam buvo vienodai. Tačiau, kai geriau pagalvojau, tai jis labai nelaimingas, nes to nepatyrė. ir apsiverkiau - liūdna dėl mūsų pasidarė, mudu išviso nieko panašaus nepatyrėme, mes vienas kito visai nepažįstame.

Olgerdas rašė...

Amen neseniai esu jau rases, todel rasau amen amen:)...
As va irgi gaunu siokiu tokiu pamokeliu, kai pas mus atvaziuoja tevas. Mintyse kartais ji pavadinu tevu- palaidunu, kuris bastesi visa gyvenima ir dar dabar panasiai bastosi, nu sunku jam suprasti kad turi seima, vaiku... Bet yra kaip yra. Tevas- palaidunas juk viena diena gali sugrizti...

Linas rašė...

Skaičiau kaip nelengva ten jums, na ką bepasakysi -egoizmas viską žudo aplink. Galvoju tik kad lengviau turėti ne visai tikusį tėvą negu pačiam jaustis netikusiu. Gyvenkim taip, kad vaikai mumis nesigėdytų.

mamka rašė...

"Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų"- štai tai ir yra meilė vaikams ;) Ne sau juos auginam, pasauliui... Kad padarytų jį geresniu...
Mano abu paukštukai jau išskridę. Likau viena su savo sabakėnu tik :) Žinai, o juk jie visada su manimi- mano vaikai, nes jie širdyje, to niekas neatims. Jie vis dar "užprikolina" skypu (sūnaus jumoro jausmas tikrai nepakartojamas, aš jam net per skypą pagrąsinu, kad nurausiu ausis :), dukra atbėga bent du kart per savaitę paplepėt, kartais net sakau, kad eitų "namo", nes jau vidurnaktis, man į darbą ryt :) Žinai, ir man nė trupučio nevieniša, nes atstumas- labai jau sąlyginas dalykas :)))))
Bet puikiai tave suprantu.

Linas rašė...

Ne atstume esmė, liūdžiu to laiko kurį netinkamai praleidau ir liūdžiu draugo, kurio nebus dabar šalia. Pojūtis toks kaip Vysockio dainoj "on vcera nevernulsia iz boja"

mamka rašė...

"liūdžiu to laiko kurį netinkamai praleidau"- ir čia kalba mano protingas draugas, kuris jau nebe diedas? ;)
Visų pirma, tu ne netinkamai praleidai laiką, nes ji į mokslus išvažiavo, ne į kokį bordelį. Visų antra, galima graužtis dar dėl ko nors, kas buvo praeity, tada liks iš tavęs tik graužtukas, o mums tu reikalingas kaip raudonskruostis obuoliukas ;) Trečia!!! Linai, Ateitis yra! Ir tai nuostabu! Vadinasi tu gali mylėti juos ir ją dabar, ryt ir poryt, kasdien dar daug dienų ir tai fantastiška!
Nors, žinau kaip dabar jautiesi, paliūdėk ir... juk šaunu, kad vaikai užauga, nebūk savanaudis su savo meile :)
Žinai... O aš tai persikrausčiau miegot dabar į sūnaus lovą :)Man kažkaip taip ramiau ir netuščia ji :) Va eisiu gult ir pagalvosiu apie jį, jis vakar karnavale Londone siautė turbūt :) Nors sunku jam ten, šiemet mokytis nestojo, pasitarę pagalvojom, kad kitąmet tvirčiau žinos, ko nori :)Gal grįš ir tada stos čia.
Kur taviškė įstojo? Kuriam mieste? Didelės sėkmės jai!

Unknown rašė...

Jooooo. Linai, kaip as tave suprantu. Kaip tas gruzinu kirminas: - obidno? Da?

Linas rašė...

Ai brangieji, viskas gerai, ateitis yra ir bus. Maniškė įstojo į VU psichologiją. Ten kur ir norėjo. Viskas bus gerai ir jai, ir mums:)

Kristina rašė...

i VU?! Man rodos ji Riomeryje... Ar kazkokia info praslydo pro mano ausis ir akis?

Linas rašė...

ne, per trečią turą perstojo ir gavo nemokamą VU vietą.
O tu žiūriu pakeitei nuotraukėlą:)