pirmadienis, liepos 06, 2009

Vanduo iš uolos

Tarkim, eini per dykumą. Dykuma nėra konkreti vieta, greičiau tai vieta, kur supranti keletą dalykų - pirma jauti kaip išsilaksto tave lydėję pažįstami, antra, nebesineši nieko papildomo. galvojat lengviau nuo to? Visiškai ne, neštumeisi ir toliau, bet tiesiog nebepavelki ir stengiesi sugalvoti, ką čia dar išmetus. Trečia, einant jauti, kad esi pavargęs kaip šuo. Kitaip sakant - viskas prieš tave - karšta, tuščia, vieniša ir nesimato aiškios perspektyvos. Ar Dievas vis dar geras?
Taip, 110 procentų Jis išlieka geras.
Tai geras Dievas tokiu metu turėtų padėt?
Turėtų, bet mano pastebėjimu, Jis tokiu metu ne gelbsti, o dar ką nors atima. Biblija sako
"Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs”.
Viena sesuo pasakojo, kad jai Viešpats atėmė ašaras. O man kuriam laikui atėmė gebėjimą rišliai viešai kalbėt. Niekada neturėjau tokios bėdos. Šiuo atveju, mane ištiko didelis nustebimas, matai žmones, žinai, kad reikia kalbėti, o iš burnos išeina tik "še...ve...ką...".
Na aš daryčiau kitaip - atimčiau iš turinčio ir atiduočiau neturinčiam, bet Jėzus daro savaip. Kai neturi - Jis dar ir atima. Ar Jis vis dar geras?
Be jokios abejonės. Esu dėkingas Jam, kad man nereikia remtis savo iškalba, savo žaliuojančiomis lankomis ir tyrais ežerais, o panoręs atsigerti turiu laukti, kol iš uolos ištrykš vanduo. Pasakysite, netiesa, taip nebūna, iš akmenų vanduo neteka. Teka, brangieji, teka, jei pakankamai ilgai lauki.
Kai sužinai tokius dalykus, tada ne taip jau svarbu, ar per dykumą eini ar per gražų miestą, o gal net per upę brendi - tavo širdis laukia, kada iš uolos ištrykš vanduo. To išmokti galima tik dykumoje. Žinai, Jis trenks į akmenį sausoje vietoje ir būsi pagirdytas, todėl kitas vanduo tavęs tiesiog nebedomina.
Kalbėjau šią savaitę su vienu pažįstamu, jis sako:"Žinai, aš manau, kad Lietuvos laukia didelis prabudimas, bus daug žmonių, kurie gręšis į Dievą". Žinoma, neturiu nieko prieš, tačiau dėl manęs to visuotinio prabudimo gali ir nebūti, nes ne dėl jo aš einu ir tikiu, o dėl to, kad mane pašaukė. eis daugiau - valio, žmonės neatsilieps į Jo kvietimą, tai ne tragedija. Tragedija jeigu eidamas pamesiu iš akių uolą. Mirti iš troškulio su kompanija nė kiek ne lengviau negu vienam.

6 komentarai:

Zita rašė...

"Teka, brangieji, teka, jei pakankamai ilgai lauki".

Tik tikintis tai supras, o tie kur dėl kompamijos jau į Egipto vartus beldžiasi.
Labai geras įrašas. toks net sustiprina. Ačiū :)

Linas rašė...

gerai, kad yra kas supranta, ilgai dvejojau, kaip rašyti ir ar išvis rašyti apie tai:)

Zita rašė...

Rašyk ir daugiau rašyk.
Perskaičius pradėjau galvoti apie tai ką iš manęs atėmė ir atradau, kad atėmė ir paskutinę lazdą į kurią vis dar ramsčiausi. Mano nuostabiąją paskutinę lazdą. Aš taip nebučiau sugalvojus :)
Ir dėl to aš Jam dėkinga.

Olgerdas rašė...

Zitai...Ir gerai,kad ateme.Mes nepasaukti gi buti neigaliais pagaliau...Kartais aisku mes vaikstom klibinksciuodami.Kartais savo noru,kai pasiimam ramentus kurie visai neatitinka Dievo uzmanymo mums.O kartais esame ir suluosinami.Zmoniu,nuodemes.Velgi buna kad patys leidziame kad su mumis taip elgtusi...Biski mazochizmas iseina :)

Zita rašė...

Taip Olgerdai, viskas kas iš Dievo yra tik į gerą.

Unknown rašė...

aciu Linai!!!