pirmadienis, gruodžio 01, 2008

Kartais reikia palaukti

Vakar buvo keistas dalykas, na gal greičiau ne keistas, kiek savotiškai komiškas. Neseniai pas mus pasiprašė vienas alkoholikas, teoriškai manantis, kad per daug geria ir norintis sumažinti kiekį, “kad būtų kaip visi”. Žinoma, jis gana greit aptiko, kad čia puiki terpė – kompanija gera, galima pasiskolinti iš to ir to, nes jis taip mieste įpratęs – skolintis iš visų, maisto duoda, išklauso, laiko žmogum, nu žodžiu, puiki vieta pasimaitinti. Taigi, kaip paprastai jo profesijos žmonių akyse greit užsižiebė gudrios ugnelės – juk reikalaujama nedaug, patylėti per maldą ir per pamokslą. Taip tęsėsi mėnesį. Bet kaskart jo “gudrumas” vis mažėdavo – vis mažiau sąmojo, patyrimo ir t.t.
Vakar buvom susirinkę. Kalbėjom apie atgailą ir tai, kad žmogui Dievo neįmanoma pasiekti be atgailos. Savo ruoštu žmogus pats nesugeba atgailauti – Šventoji Dvasia įgalina atgailauti, kai apreiškia žmogui jo padėtį. Kitaip sakant, žmogus bejėgis pats nueiti pas Dievą ar pasirinkti – va gyvensiu su Jėzumi. Po to meldėmės už miestą, kad Dievas siųstų atgailą.
O mūsų draugo nebuvo, atėjo tik kai kavą išsivirėm. Sakau, brangusis, biški pasimelsim už tave. Dar su dviem vyrukais trumpai pasimeldėm už jį, kol kiti kavą siurbė.
Po poros valandų skambina į duris, žiūriu mano draugas stovi, galvoju vėl pasiskolinti nori. Seniai bemačiau žmogų tokiam šoke ir pasimetime. Sako:”Nežinau, kas darosi, alaus nebenoriu, siūlė, negaliu net žiūrėti, va ir pas jus į maldas kai vaikščiojau, visada - nors bačką duok, čia pat išgersiu, o dabar negaliu. Širdis dreba, prakaitas pila, kojom šalta.Ir skolintis nebegaliu – tai nuodėmė. Kas man darosi?”. Suprantu, kaip turėtų būti baisu, kai kokią 20 metų pili dieną dienon, o vieną dieną staiga nebegali gerti. Kaip baisu, kai pamatai savo nuodėmes.
Pagalvojau, kad tai gera pamoka man – kaip dažnai mes neišlaukiam, kol Dievas pasigailės pasmerktųjų, kaip dažnai stovim kaltintojų pusėj užuot stovėję Gydytojo pusėje ir tiesiog palaukę. Mes per išdidūs, kad leistume alkoholikui mus vedžioti už nosies, o nusidėjėliui jaustis aukščiau už mus, mums nepatinka, kai į mus valosi kojas.Pamirštam, kad Dievas yra ištikimas ir savo laiku, Jis ateina. O mane šitoj istorijoj labiausiai sukrėtė tai, kad Jėzus išties myli kiekvieną žmogų, kiekvieną alkoholiką.Jei iki tol žinojau tik teoriškai daugiau, tai pamačius kaip tai yra praktikoje – esi labai šokiruotas.
Nežinau, kaip bus su juo toliau, nežinau, ką jis pasirinks, ko gero bus dar daug problemų, kurias Jėzus turės pašalinti. Reikės geležinės kantrybės su juo, bet žinau, kad tai verta. Juk Biblija sako:” Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų”. Na, jei jau Dangus džiaugiasi, tai ir mums reikia džiaugtis.

8 komentarai:

Erškėtrožė rašė...

Labas, rašau Jūms pirmą kartą. Suradau visai atsitiktinai, nors pasirodo ir anksčiau esu skaičiusi Jūsų įrašus. O šitas ypač sujaudino. Jūs teisus, dažniausiai mes nesugebame padėti žmogui iki galo, tai yra išlaukti kol jis visiškai pasveiks. Atrodo, kad bedėte pirštu į mane. Ne, aš tai dar blogiau padariau. Maniau, kad labai padedu draugei ir niekaip nesupratau kodėl ji pati dar nenori kabintis į gyvenimą. O jai labiau reikėjo draugės nei materialinės pagalbos. Kai kuriems iš mūsų dar toli iki širdies. Labai toli. Ir blogiausia tai, kad ne artėjame, o tolstame.

Linas rašė...

Labas ir tau Erškėtrože, kiekvienas iš mūsų daro tai, ką supranta. Tu juk irgi darei, todėl nekorok saves. Dievas yra kantrus ir mums laikas nuo laiko atveria kitoki supratima, todėl ir sau būk kantri, nes pirmas nusidėjėlis, kuriam reikia tavo pasigailėjimo esi tu pats. Atgaila yra atstatymui o ne sugniuždymui. Tikiu, kad kažką Dievas tavo širdyje šiuo metu padarys, imsi artėti.

Erškėtrožė rašė...

:)
Nekoroju savęs, jau praėjo tie laikai. Tik bjaurus jausmas, kai stengiesi padaryti gerai, o išeina kaip visada. Na nevisai gerai.
Na, tiek to, užsiplepėjau čia, o darbai gyvatėm vyniojasi.
Tai iki ir sėkmės.

mamka rašė...

Šaunuoliai, tikiuosi pavyks jums su tuo žmogum. :0)
Tikriausiai dažnai Dievas atleidžia žmonėms greičiau, negu jie patys sau. Kartais sunku nekaltinti savęs, kai esi nepajėgus sau ar kažkam padėti.

Linas rašė...

Labas Mamka, na jei atvirai, tai aš ir nesu pajėgus ir su žmonėm man nepavyksta, todėl seniai visą pasitikėjimą perkėliau ant Jo. Jėzaus pečiai kur kas platesni.
O dėl atleidimo tai taip - kiek pažįstu žmonių, kurie sau negali atleisti.Dažnai be Dievo įsikišimo negali išvalyti savo sielos, kad ir kaip stengiesi.Bet stengtis būtina.

Erškėtrožė rašė...

Žinot, kažkaip tai niekada man nebuvo kilusi mintis, kad reikėtų atleisti sau. Dabar pradėjau apie tai galvoti, tik kažin ar tai įmanoma padaryti. Mat jei kitas tau pakenkia, tai gan lengvai gali pamiršti skriaudą, o jei tu jam pakenki, tai jau prisiminsi visada. Ir manau, kad taip ir turi būti. Juk žmogus gali būti labai žiaurus, o kito skausmo pajautimas ir apsaugo mus nuo sužvėrėjimo. Atleidimas sau, tai jau būtų kaip korupcija.
Aišku, Linai, aš irgi noriu, kad kitas nebūtų slegiamas kaltės, gal net patarsiu atleisti sau. Tai labai guodžia. Tačiau sau, imti ir paprasčiausiai atleisti? Gal geriau paprašyti Dievo pagalbos kad leistų atitaisyti padarytą skriaudą?

Anonimiškas rašė...

Na Erškėtrože, ne visas padarytas skriaudas galima atitaisyti. kažkada seniai supykes patraukiau dukrą ir sulaužiau jos tamsius akinius. Žinoma, galima nupirkti kitus, bet nekompensuosi džiaugmo kai juos nusipirko, neatstatysi tobulo juodumo - tai pirmi akiniai. Tiesiog negali.
Jei neatleidžiame sau, nešiojam plytą užantyje, todėl patarčiu taip sau imti ir atleisti, be jokių sąlygų. Tada ir kitiems galėsite atleisti irgi be sąlygų.
Linas

Zita rašė...

Labas,
rašau jau nebe pirmą kartą :)
Kažkaip netyčia čia pataikiau. Ieškojau kažko paskaityti, kad nusiraminčiau, o kai pažiūrėjau į komentarus tai ne tik, kad nusiraminau, bet dar ir pasijuokiau iš savo pirmų pamąstymų :)
Kaip aš tada nesupratau tavo komentarų, o dabar taip viskas sava ir suprantama. Ačiū Dievui, kad čia užėjau ir tada ir dabar :)