ketvirtadienis, balandžio 20, 2006

Posūkis


nu nereikėjo man važiuoti į tėviškę, nereikėjo jos fotografuoti - dabar kiekviena proga atsiverčiu ir spoksau į tą tuščią lauką.

Prisiminiau vaikystę - kažkaip karsčiausi medžiais ir pajutau - įsižiūrėk, to jau nebebus niekada. Likusius kelis metus aš stengiausi įsižiūrėti į medžių šakas, kauburius, augalus, šaltinėlius ir akmenis.

Viską reikėjo prisiminti.

Dabar prisimenu.

Keista, bet istorija apsisuko - nieko neliko, o viskas tebėra.Ir tai kažkaip mane kankina - suvokiu kaip beviltiška viskas, ką žmogus daro - kartais nelieka net akmenų.

3 komentarai:

Kristina rašė...

Kazkaip tu cia pesimistiskai... Bet skaitydama visa sita tavo trumpa rasineli, prisiminiau Mokytojo knyga... Tikrai, viskas miglu migla ir veju vaikymasis. Viskas praeina, ir viskas vel pasikartoja. Zmogui belieka stebeti, stebetis ir zavetis tuo, kas ir kaip yksta aplinkui, nes nepaisant to, kad viskas kartojasi, niekada nebuna taip pat:) Zinai, as irgi atsimenu savo teviske kaime, kur prabego visos mano vasaros. Labai gera prisiminti..:) Gaila, kad viso to nebera dabar, o taip noretusi, kad mano atzalos (kurios, tikiuosi bus:)) irgi turetu toki kampeli, kaip as:)

mamka rašė...

Zinai, neseniai buvau metinese, susitikau ten vaikystes drauga, su kuriuo vasara bendraudavau, kai budavau kaime :0) Mano abu kaimai i kuriuos vaziuodavau kokiu poros kilometru atstumu. Tai va, apkalbejom irgi ta kaima ne kaima ir kas is jo liko... Ten buvo Pagermuonio dvaras, o zmones iki dabar - dvariokai :0) Nuosava nama grazu ten atsimenu tik viena, o siaip zmones gyveno dalyje dvaro ir is kumetynu, arklidziu padarytuose butuose. Buvo pora dviauksciu daugiabuciu, pora tvenkiniu, pora fermu, sodelis, kur kepdavom bulves, bet viskas valdiska...Kazkada dvaro salej dar vykdavo sokiai :0) Buvau ten nuvaziavus " apsukt rata aplink savo vaikystes vasaras" ,tvenkiniai uzzele, dvaras isdraskytas, nugriautas galutinai...Gyvena tik prasigere, visi normalesni issikrauste, kaip ir mano giminaiciai, kuriu ten is pradziu gyveno kokios 4 gal seimos,promociutes vaikai... Bet tiem krastam jauciu meile, gal del tu pasakojimu nuotrupu apie apylinkes, del legendu apie Jokimiskio, atrodo, dvaro pona, kuris buvo pardaves siela velniui, todel kai ji laidojo, sako, visam kely iki baznytkaimio buvo padegtos statines su degutu, dabar tik vietove Jokimiskiu vadinam. Dar ten yra Pruskirke, sako kazkokie kapeliai ten buve. Ten ir dabar netoli mano tevai gyvena, bet istikro tai ten nemazai like vienkiemiu arba zmones gryzta, tiksliau vaikai...Tose vietose man atrodo savanoriams buvo dalinama po tuos 10 ha., nes tecio tetis buvo savanoris, nu cia dar prie laisvos Lietuvos,kas jauni ir nezino :0)Bet kad ir kas atsikrausto i atsiimtas zemes,pasistato naujus namelius, sodybu pavadinimai islieka tie patys :0) Tos "-ynes" graziai skamba :0) Pav.Stankevycyne, antanaityne, ciupkyne ir pan. Nors kai kuriose jau po kokius 3 kartus pasikeite zmoniu pavardes, juk ateina zentai ir pan., bet jie tarp zmoniu vadinami sodybos " pavarde" Man tai grazu...

Kodel beviltiska ka zmogus daro? Ne beviltiska, o neamzina, kaip ir pats zmogus :0) Taip jau yra... O del tu vaikystes akmenu, tai zinai jie turi tokia neitiketina savybe trauktis :0) Kazkaip juokingai prisimenu savo kiemo akmeni, kuris man budavo iki galvos ir kai mane ant jo uzkeldavo, oho, matydavau puse pasaulio... Paskui,gerai pasistengus ir draugam stumiant is uzpakalio jau uzsikerioblindavau pati... Paskui, su laiku, jis taip "susitrauke", kad dabar juokas ima paziurejus, kad ant jo atsisestum, nereik net pasistiebt beveik :0)

Linas rašė...

Aciu, jus labai mane paguodet, ale as i taip stengiuos neisileist i sentimentus - alia si kart nepavyko - ikritau i kapanojuos. Apie akmeni tai teisingai pasakyta:)