Nukryžiuoti Barabą

Ar esate sutikę nelaimingų žmonių? Manau esate, aš taip pat. Būna tokie chroniški nesisekėliai, kurie aplink save sutraukia visas įmanomas nelaimes. Žinoma, būna aplinkybių, kurios nuo žmogaus nepriklauso, sakykim, kokia nelaimė, gaisras, avarija, karas, liga.
Pastaruoju metu vis labiau suprantu, kad pagrindinė nelaimių virtinių prežastis yra patys žmonės. Todėl neskubu užjausti, padėti ar rodyti supratimą. Galbūt ateina laikas taip ir sakyti - tu pats dėl visko kaltas? Nors ir nedrąsu kartais.
Kiek pastebiu, dažnai tų žmonių charakteryje yra kažkas, kas neleidžia jiems padėti. Sėdę prie gyvenimo pokerio stalo ir net pralošę paskutines kelnes jie vis tiek tariasi, jog laiko savo rankose žymėtas kortas, todėl nenustoja lošti ir net nesiruošia. Tačiau tuo pačiu reikalauja, grubesne ar švelnesne forma, užuojautos, supratimo ir pagalbos.
Kiek matau, tenka pripažinti, kad ne aplinkybės kaltos, bet žmonės kalti dėl aplinkybių. Retas kuris iš mūsų gyvena taip, kad nuo jo niekas nepriklauso. Yra sprendimai, pasirinkimai ir siekiai. O aplinkybės, manyčiau, greičiau ne fatališka nenuspėjama jėga, o mūsų pasirinkimų ir sprendimų pasekmė. "Vaikas tapo girtuokliu" - palauk, girtuokliu per parą netampama, "Aš vargšas, neturiu pinigų, kur gyventi" - ar taip atsitinka per vieną dieną? "Neturiu draugų, esu vienišas" - ar taip irgi per savaitę nutinka? "Manęs nemyli, nevertina ir skriaudžia" - žinoma, tu niekuo dėtas?
Galima vardinti ir ilgiau, tačiau labai aišku, kad iki fakto būna ilga ilga nuosekli grandinė, kuri iššaukia tokias aplinkybes, todėl gal skamba žiauriai - dėl vargo ir savo nelaimių visų pirma kaltas pats vargšas. Kiek pastebiu, didžiausi vargšai yra ir didžiausi egoistai ir savimylos, jie skersai išilgai per žemę pereitų, kad tik jiems būtų patogu ir kad tik savo norus patenkintų. Jie galvoja, kad jų pasirinkimų ir sprendimų niekas nemato, o galų gale kaip holivudiniuose filmuose vis tiek bus hepyendas. Deja, sprendimai, kurių, atrodo, niekas nemato, iššaukia aplinkybes, kurias visi mato.
Rašau čia visų pirmiausia sau, nes man kartais taip saldžiai norisi pasiskųsti savo aplinkybėmis -myliu pasaulį, siekiu taikos visoje žemėje, už ką man taip?
Už tai, kad savo laiku priėmiau neteisingus sprendimus.
"Tu tai darei, ir Aš tylėjau. Tu manai, kad Aš esu toks, kaip tu. Aš tave barsiu ir tavo darbus statysiu tau prieš akis". - sako Biblija Psalmėse.
Todėl labai svarbu pasirinkti, pasirinkti nepataikauti sau ir savo įgeidžiams, nes po tokių pasirinkimų ateina krachas, tačiau be Kristaus aukos žmonėms tai praktiškai neįmanoma - per daug save mylime ir vertiname. Be abejo, sunkiausia pasirinkti patį Kristų. Lietuvoj yra daugybė tikinčiųjų, tačiau vos ateina laikas realiai pasirinkti - vaizdas toks kaip nukryžiavus Jėzų - prie kryžiaus tik keli belieka, o minia šaukia:"Ant kryžiaus jį, duokit mums Barabą" - duokit ką nors regimą ir tokį patį nusikaltėlį kaip aš, kurį suprantu, o ne tą pavojingą Jėzų. Toks buvo tada pasirinkimas, o aplinkybės, kurias iššaukė pasirinkimas - Jeruzalė sugriauta, visi išsklaidyti ir išpjauti. Barabas - tai aš pats, kuris vertas kryžiaus už savo darbus, o Jėzus nepadarė nė vienos neteisybės, bet aš visada paleidžiu nusikaltėlį, o ant kryžiaus keliu Jėzų tarsi jis būtų dėl visko, kas vyksta mano gyvenime, kaltas.
Mokausi kiekvieną kartą, kai papuolu į aplinkybes, kurios man nepatinka, pripažinti - kaltas tik pats, pasirinkau, kas man patiko, nors turėjau pirma pasiklausti.Kitas dalykas, imu vertinti teisingus, nors tai akimirkai nemalonius sprendimus - ant kryžiaus turi būti Barabas, o Jėzus - karaliauti. Tik tai žmogui atneša aplinkybes, kurios nepadaro mūsų nelaimingais.