Užsnigo kažkaip šiemet anksti, nors man patinka - šviesiau kai eini gatve. o su sniegu ateina ir ramybė, nesinori
nieko daryti, tik maitintis ir miegoti, ką ir darau, pavalgau, pasitūsinu ir miegu. va taip, brangieji, verčiamės ant šono ir graužiam leteną.
Pranešimai
6 komentarai:
Taip, ruduo ir ramybė... :0)
– Ežiuk, ar tu kada nors klauseisi tylos?
– Klausiausi.
– Ir kaip?
– Ogi nieko. Tylu.
– O aš mėgstu, kai tyloje kas nors juda.
– Pasakyk, kas, - paprašė Ežiukas.
– Na pavyzdžiui, griaustinis, – pasakė Meškiukas.
Voveraitė
Tai buvo nepaprasta rudens diena! Buvo tiek daug žydrumos, tiek liepsnojančių lapų, tiek saulės, jog vakarop Meškiukas apsiverkė.
– Ko gi tu? – paklausė Ežiukas.
– Nežinau, – pasakė Meškiukas. – Verkti norisi.
– Pažiūrėk, gi...
– Aš mačiau, – pasakė Meškiukas. – Todėl ir verkiu.
– Ko gi čia verkti? Džiaugtis reikia, – pasakė Ežiukas.
– Aš iš džiaugsmo verkiu, – pasakė Meškiukas.
– Argi iš džiaugsmo verkiama?
– Dar ir kaip! – ir Meškiukas pradėjo raudoti.
– Nusiramink, ko tu! – Ežiukas letenėle paglostė Meškiuką. – Rytoj vėl švies saulė, vėl plevens lapai ir skris žiemoti paukščiai.
– Išskris, – sukūkčiojo Meškiukas ir apsiašarojo dar smarkiau.
– Bet jie parskris, – pasakė Ežiukas. – Jie sugrįš. Baigsis žiema, ištirps sniegas, ir jie sugrįš.
– Žiema, – Meškiukas karčiai verkė ir krūpčiojo.
– Na taip, žiema. Bet ji baigsis, ir viskas prasidės iš naujo.
– Nenoriu! Nenoriu, girdi!
– Ko gi tu nenori?
– Kad viskas praeitų ir išlėktų! – sušuko Meškiukas.
– Tai juk neilgam, – pasakė Ežiukas. – Tu gi pats žinai. O kaip gražu žiemą!
– Žiemą aš irgi verksiu.
– Žiemą? Bet kodėl?
– Man bus jos gaila, – ir Meškiukas pradėjo taip verkti, jog Ežiukas suprato: žodžiais čia nebepadėsi.
– Bėkim! – sušuko jis.
– Kur? – užverktas akis pakėlė Meškiukas.
– Bėkim, sakau! – Ežiukas stvėrė Meškiuką už letenos ir nutempė į mišką.
– Kur tu mane tempi?
Jie prabėgo seną nulaužtą beržą, supuvusiu tilteliu perėjo per upelį, pralindo po nupjauta drebule ir, vingiuodami tarp sutręšusių kelmų, pakilo į kalną.
– Žiūrėk! – pasakė Ežiukas ir parodė Meškiukui čia augančią voveraitę.
Mažas aukso spalvos grybukas sulenktais keliais tupėjo prietemoje ant samanų.
– Matai? – pasakė Ežiukas. – Jis neturi nei tėtės, nei mamos, nei Ežiuko, nei Meškiuko, jis visiškai vienas, tačiau neverkia.
:0) O man ryt egzaminas, liūdna, kad viskas praeina... Man buvo gera. :0) Išlaikysiu gerai, tikiuosi :0) Gero visiems rudens.
Dar kartą parašysiu apie ramybę...
kai ramu kai nesinori nieko
kai jau viską regis ir turi
leidžias lengvas ilgesys gal sniegas
sidabriniam gruodžio pajūry
tau į delnus –
štai ir jį turi
o ramu lyg neturėtum nieko
Kajokas, Donaldas. Tylinčiojo aidas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988.
Šiandien esu rami, kaip tikras ruonis :0) Kartojuosi, kuriuose tinklalapiuose galėsiu pasižiūrėt man reikiamos informacijos, jeigu ką... :0) Truputį jaudinuosi smagiai, bet aš moku tą, ką mokiausi, nebent kažkaip susimausiu.
O kadangi mano smegenys dirba keliais režimais :0) tuo pačiu galvoju, koks spalvingas gyvenimas- toks, kaip ruduo, kaip vasara ir pavasaris... Toks akinantis, kaip žibantis mėnesienoj sniegas... Kokie keisti būna žmonės... Štai vienam puikiam vyriškiui pasakiau tik tris sakinius, o jis pakvietė mane pasivaikščiot ir padainuoti vėjyje :0), o kitam pasakiau milijoną sakinių, bet jis niekada nepakvies manęs atsigerti net puodelio arbatos... Jis geras, jis bet ką pakviestų, bet tik ne mane... :0) (Išvada "kalbėti reik mažiau", pasistengsiu :0)
Neisiu, neisiu aš į jokius pasimatymus, atsisakiau. Aš šiandien išlaikysiu puikiai egzaminus (vakar mokytojukas parašė bendrą 10) :0) ir...
"neištversiu. meile mano neištversiu
pasigersiu meile mano pasigersiu" (čia Kajokas taip sakė)
Ko gero reikėtų šiandien vakare pasigerti...
Negerk Mamka, degtine pavirsi:) O kas bus kai išlaikysi? Stosi į aukštąją?
O Kajoką ir aš mėgstu"Dabar, kai rodos jau nesugebėčiau,
nei darbą dirbt nei teisti nei paglostyt..."
dėl vyriškių nesijaudink, visi jie tokie:) Ir tas, kur milijoną pasakei ir tas kuriam 3 sakinius, jų tikslai ir motyvai matyt skiriasi:)
Aš dėl nieko nesijaudinu ir suprantu daugiau, negu norėčiau... Aš tenoriu, kad žmonės, kuriuos myliu, būtų laimingi. Kartais norėčiau juos apkabinti. Kuriuos pasiekiu, apkabinu :0) Viskas labai gerai... Gyvenkim. :)
Na ir saunus duetas jusu, super! Geriuos sededamas snieguotoj siaurej vakarais...
Smagu skaityt, ir tie eilerastukai...
Kas gi geriau begali but ziemos ilgaisiais vakarais...?
Na, Mindaugai, ir pas mus sniego yra, ty buvo:0 paskubėjai išlėkti:)Bet galėsi ir sugrįžti.
Linas
Rašyti komentarą