Universitetai šaukiasi pagalbos

Kiekvienas pavasaris prasideda žiedais, o abiturientams - svaigia savarankiško gyvenimo nuojauta. Tačiau šis pavasaris prilygo antausiui baigiančiam mokyklą provincijos vaikui – valdžia nusprendė apmokestinti kiekvieną, kuris norės studijuoti. Tiesa, šitą veiksmą, kaip visada pavadino gražiai ir neiššaukiančiai, netgi pilietiškai – “galimybe į aukštojo mokslo reformą įtraukti privačius asmenis”. Kitaip sakant, būsime bene pirmoji šalis pasaulyje, kurios aukštojo mokslo reformą rems ir vykdys vaikai, ką tik užvėrę mokyklos duris. Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė konferencijoje „Universitetai šaukiasi pagalbos“ rėžė kalbas ir dalijo pažadus, kaip viskas kils ir gerės ir kaip tvarka ateis. „Reforma, apie kokią šiandien kalbame, bus labai esminga. Ji palies visus – dėstytojus, mokslininkus, studentus, jų tėvus, visus besinaudojančius šalies švietimo ir mokslo sistemos paslaugomis, visus mokesčių mokėtojus“, – sakė R. Žakaitienė.
Pasirodo, pagalbos ranką valstybiniams universitetams turės ištiesti paprasti piliečiai iš savo asmeninių lėšų. Tada kyla klausimas, o kam mes mokame mokesčius? Ar ne tai pačiai valstybei? Kodėl reiktų dar kartą mokėti už tai, už ką jau sumokame? Sutikčiau, kad už mokslą privačiose mokymo įstaigose mokėti reikia, bet tose, kurios ir taip išlaikomos iš mūsų mokesčių? Tokiu atveju, gal aš galiu nemokėti mokesčių? Tai irgi būtų “esminė reforma” mano gyvenime.
Iš kitos pusės gal pirmiau reikėtų nustoti dauginti biurokratiją pačioje švietimo sistemoje – Lietuvoje priskaičiuojama netoli 60 įstaigų, kurios turi teisę teikti aukštąjį išsilavinimą. Natūralu, jos “šaukiasi” pagalbos, nes susigrūdusios kaip karpiai prekybos centro akvariume.
Gal reiktų pradėti nuo to, kokios valstybinės įstaigos gali teikti aukštojo mokymo paslaugas, sumažinti patį jų skaičių, kaip ir niekam nereikalingų specialybių skaičių, pakelti paties aukštojo mokslo prestižą, nes dabar kiekvienas mokantis skaityti ir turintis kantrybės gali įsigyti aukštąjį išsilavinimą, o kai kurios “aukštosios” mokymo lygiu ir efektyvumu panašios į liūdnai pagarsėjusią Staškūniškio pradinę mokyklą su direktoriumi ir sekretore. Tada “pagalbos.šauksmo” gal nereikės perkelti ant vaikų, ypač provincijos.
Žinoma, negalima visko vertinti tik per piniginę prizmę, tačiau šiuo atveju nieko kito nelieka – jei valdantieji temato vieną kelią, kaip vykdyti reformas – vaikų ir tėvų kišenę. Galima postringauti apie paskolas, kaip jas paimti mokslui, kaip lengva bus sugrąžinti. Tačiau, kas gali garantuoti, kad žmogus bus sveikas, kad neatsitiks koks nenumatytas atvejis, tarkim, pasikeis poreikiai ir specialybės nebereikės, arba stojančiajam aukštoji įrodys, kad specialybė perspektyvi, o paskui bus visiškai nepaklausi? Jaunas žmogus po kelerių metų su paskolų kupra vėl pradės gyvenimą?Kas bus kaltas? Aišku, pats žmogus.
Žinoma čigonų patarlė sako:”Muša, vadinasi, myli”. Taigi negali skųstis, kad mūsų valdžia nemyli, o kuo toliau gyveni nuo Vilniaus, tuo ta meilė stipresnė ir karštesnė. Panašu, kad valdžia pamanė, jog dar nepakankamai rodo aistros provincijos gyventojams – sumanyta juos pasiųsti dar toliau.
Koks skirtumas tėvams, ar užsienyje studijuos jų vaikas, ar Lietuvoje? Nebent tas, kad išlaikyti studentą užsienyje bus pigiau. Juk ir dabar yra anykštėnų, kurie patys užsidirba studijoms ir jas baigia užsienyje.
Tiesa, gal ir nebūtina išvažiuoti, yra dar viena išeitis - užtektų Anykščiuose įsikurti aukštąją neuniversitetinę mokyklą. Pastatų rasime, dėstytojų – irgi.Va Saulių Nefą iš Azijos susigrąžinsim, Antaną Tylą ir kitus žymius anykštėnus sukviesim Manau, kad per artimiausius rinkimus kokia nors partija susisgribs pažadėti:”Mūsų vaikai turi teisę mokytis, aukštąją Anykščiams per 11 dienų”.
O ką? Aš balsuočiau…