Paskutinis skambutis švenčiamas Anykščiuose Aukštaitiškoje sodyboje. Su šokiais, dainom ir duonos kepimu.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
"Budu bitj akuratno, no silno!" arba neformaliai, bet be pagražinimo ir be prisitaikymo
Apie mane
Pranešimai
Sekėjai
Kitur rašau:
Kaip pavadinsi, nepagadinsi
- Apologetika (35)
- Doktrinos (10)
- Eiliavimai (21)
- Mėgstama muzika (40)
- Vaizdo pranešimai (8)
- Visokie dalykai (6)
Tinklaraščio archyvas
Dienoraščio įrašai
Kt.
4 komentarai:
Maniskei siandien paskutinis skambutis, bet man visai nelinksma... Mane toks ilgesys apeme kazko... Kaip toj Bagdono dainoj "... dziaugsmas budi, jis cia pat, greta, tik sunku nuo skausmo ji atskirti... Tik sunku atsisakyti to, ko gal but is viso neturejai..." Atsikeliau siandien sesta, kaip tada, kai vesdavau i mokykla, nes siandien nuvezem ir taip sirdi suspaude, juk ka tik i pirma klase vedziau... Paleidom, kur ji turejo susitikt su klasiokais, o paskui apsiverkiau vaziuodama i darba. O vyras neva "paguode" : tu, sako, neverk, tai pasidarom dar leliuka ir vel galesi i pirma klase vest! Durnius, bet prajuokino :0)
O laikas teka tarsi smelio smiltys pro pirstus, ir nepaimsi, neapsuksi, kaip smelio laikrodzio... Ka jau praleidom, tai praleidom. Kai pagalvoji, juk ne sau vaikus auginam- pasauliui ir noris, kad jiems ten butu gera... Ai, tiek to... Is kitos puses vis bandau pasakyt sau, kad tai smagu, bet vistiek man ilgu ir viskas...
Jooo, mamka, toks gyvenimas. Bandau isivaizduoti savo vaika, kai manes nebus. Zinai.!? Nelengva.
Bet siaip ar taip, privalgius torto :0) i vakara tas gyvenimas visai prasvieseja... :0) Einu miegot, labanakt.
Na ko jūs taip abu liūdnai? taigi ne laidotuvės, ir jokių čia įsivaizdavimų, džiaukitės tuo, kad alsuojat.
Rašyti komentarą