Savižudybė pagal Froidą

Kažkada ruošiau tokį straipsnį, dabar net nepamenu, buvau jį įdėjęs ar ne kur, tiesiog jei nebuvau, tai nors dalį įdedu dabar, kurią radau perkraustydamas senus dokumentus.

Savižudybė pagal Froidą

Beje, kiek domėjausi psichologija, jos pasiekimuose neradau nieko tokio, ko nerastum skaitydamas Bibliją. Psichologijos terminai ir teorija gražūs, bet susidūręs su rimta problema šis mokslas apsiriboja geriausiu atveju tuo, kad atranda išorinę priežastį, bet taip ir nesuteikia jėgos keisti situaciją. Užtenka pažiūrėti į psichoanalitikos pradininką Zigmundą Froidą, kurio terminus taip mielai vartoja masinė kultūra. Jis tikrai neteigė, kad užtenka išspręsti nedarbo ir skurdo problemą, ir savižudybės išnyks.
Kitaip nei buvo manyta iki jo, Z.Froidas nustatė, kad mūsų sąmonė susideda iš keleto sluoksnių, kurie užuot gyvenę santarvėje ir meilėje, taip konfliktuoja tarpusavyje, kad ir be regimų išorinių priežasčių gali padaryti mūsų gyvenimą tiesiog nepakenčiamą. Beje, žymiai anksčiau nei ateistas Froidas tai pastebėjo apaštalas Paulius:”Vargšas aš žmogus. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne”. Manau, kad šiuolaikinei psicologijai būtent Biblijos tiesos yra ta sritis, kurią reikėtų puoselėti. Juk kas iš to, kai keleto dešimtmečių įtemptų mokslinių tyrimų prieinama tokia pati išvada, kuri jau prie kelis tūkstantmečius surašyta juodu ant balto Biblijoje.
Z.Froidas pirmasis nustatė, kad žmogaus elgesį įtakoja du svarbiausi institutai – trauka gyvenimui ir mirties trauka – Libido (tai tik siauru supratimu reiškia lytinį potraukį) – gyvenimą įtvirtinantys instinktai, ir Tanatos – pirminis mirties, susinaikinimo šauksmas. Mokslo pasaulyje tai sukėlė tikrą perversmą, nors Mozė maždaug prieš 5 tūkstančius metų Izraeliui pasakė:”Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį”(Pakartoto įstatymo 30;15).
Dabar niekas nebesiginčija, kad tautas galima skirstyti pagal tai, ar jose dominuoja vyriškasis pradas ar moteriškasis (lietuviai, tarp kitko, laikomi moteriškojo poliaus tauta). Be jokios abejonės per amžius susiklosčiusi kultūra ir tradicijos leidžia daryti išvadą, kad mes gyvename tautoje, kurioje žymiai stipresnis Tanatos – pirminis mirties ir susinaikinimo šauksmas.
Jei pažiūrėsime į savo istoriją, pamatysime, kad, kaip nebūtų liūdna, nuo didžiųjų kunigaikščių laikų žengiame tuo pačiu Tanatos keliu- mažėjame, susinaikiname, nykstame. Mirties kultūra yra bene vienintelė gyva kultūra, ir, beje, liūdniausia, kad ji užima ypač svarbią dalį tautos savimonėje – laidotuvės, kapai, jų lankymas – tampa vos ne didžiausiu dvasingumo parodymu.
Manyčiau, čia ir yra pačios lietuvių savižudybių šaknys. Per amžius nusistovėjusi mirties garbinimo ir liūdesio kultūra, atėjusi per katalikybę dar iš pagoniškų laikų, taip lengvai nepaleidžia iš savo glėbio XXI amžiaus lietuvio, kaip to norėtųsi.
Beje, ne mažesnį vaidmenį vaidina tai, kad savižudybės moralinė problema jau seniai beveik nieko nedomina ir nevertinama rimtai. Niekas, net ir Katalikų bažnyčia, neperspėja apie tai, kad savižudis pats sau atima ne tik šį gyvenimą, bet ir būsimojo viltį ir pasmerkia save amžinoms kančioms. Arba perspėjimai tokie korektiški, kad nepasiekia žmonių.
Tiesiog žiūrima pagal liberaliojo pasaulėvaizdžio akiratį – tavo gyvenimas, daryk ką nori. O kol savižudybė nevertinama kaip absoliutus blogis, turintis gilias šaknis pačių žmonių sąmonėje, jokie ekonominiai pakitimai nepakeis padėties. Lietuvoje iki šiol taip ir nepasakoma, kad savižudybė – pirmiausia dvasinė problema. Protestantiškoji kultūra, lyginant su Lietuva, turi visai kitą polių - visuomenėje vyrauja ne susinaikinimo, o kilimo, veržimosi nuotaikos.