Poezijos šišas

Mano draugas Zūza rytais sėdėdavo ant akmens prie Baikalo, kur ir mano dėdė savo laiku valdžios nurodymu žuveles tinklais traukė, ir rūkydamas niurnėdavo po nosim. Eidavom praustis prie upelės Angą, kuri buvo labai šalta. Kadangi Zūza buvo didelis bailys, melagis ir šalčmirys, jis visada apsimesdavo, kad rytais rimuoja. Ne tai, kad labai mėgtų poeziją, tiesiog rado patogią formą. "Zūza, apsiplautum",- sakydavom. "Atstokit, degeneratai, žmogų apėmė poezijos šišas",- atkirsdavo ir toliau niurnėdavo apie kilbukus,kurie ėda kojas, šaltą vandenį, slidų muilą ir plačius biuriatų moterų veidus melancholišku snukeliu.
Tiesa, matyt, poezija buvo kalta, kad Zūza sutiko tekėti už vienos buriatės - ji buvo aukštesnė, stambesnė už Zūzą, o veidas išties kaip Buriatijos lygumos. Tiesa, tos vedybos buvo iš išskaičiavimo, mat buvo sausasis įstatymas, artėjo statybininko diena, o degtinės dvi dėžes gaudavo tik tie, kurie ruošdavosi vestuvėms. Kadangi buvo bailys, tai net įsivėlęs į tokią jam atrodytų žavią aferą, Zūza pametė orientaciją, kai metrikacijos skyriuje biuriatės ėmė klausinėti, iš kur ji tokį odekalonuotą vaikiną gavo.
- Zūza, tu ir kadras,- sakė su juo ėjęs draugas,- kam tu tą pasą per pastalę vedėjai kišai, o ne padavei kaip žmogus?
-Ašš aššš, tai kad nežinau,- urzgė Zūza, kuriam jau visai nebuvo juokinga.
O dėl visko kaltas poezijos šišas, galima ir prisirimuoti