Plazdančių žvakių šviesoje

Vėlinės yra geras metas ne tik prisiminti mirusius, bet kartu ir pažvelgti iš kur atėjome. Jau niekas nebesiginčija, kad Vėlinės, Ilgės – pagoniška tradicija. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės.
Pasižiūrėjus į Lietuvos laukus, miškus, padūmavusias tolumas apima jausmas, kad išties esame ligi šiol pagonys. Nesu mistikas, bet šis pojūtis tiesiog sklando ir ateina iš kažkur giliai, iš žemės, liaudies dainų apie ievaro tiltą.
Iš viso lietuviška katalikybė pradėjo reikštis tik maždaug XX amžiaus pradžioje, nes iki XIX a. pabaigos vyravo lenkiška katalikybė. Kaimuose nesulenkėję žmonės nesuprato lenkiškų pamokslų, maldų ir lotynų kalba vykstančių pamaldų, todėl liko savo senojoje kultūroje, tuo metu Lietuvos kaime buvo labai daug gyvos pagonybės, liaudies tradicijose ir folklore buvo labai daug pagoniškų papročių.
Manau, kad žmogus negali būti krikščionis iki to laiko, kol nesuvokia, kad iš esmės jis yra pagonis.
Seniai apie tai galvojau, o tą mano galvojimą patvirtino vienas netikėtas susitikimas – vasarą Vilniuje buvau sanatorijoje, apsuptoje be galo religingų vietų – po sanatorijos langais išsidėstę vadinamieji Kryžiaus keliai, netoliese stovi Trinapolio moterų vienuolynas, taigi, praktikuojančių katalikų aplinkui - nors vežimu vežk, tiesa, didžioji dauguma jų buvo lenkai, kiekvieną savaitgalį mus žadindavo po langais skaitoma choru malda “Swiata Marija”. Kartą eidami pasivaikščioti užkalbinome vienuolę. Ji papasakojo, kad ką tik grįžo iš Izraelio, pasakojo apie tai, ką ji matė ir patyrė. Vis dėlto iš viso jos pasakojimo man labiausiai įstrigo tai, ko tikrai nesitikėjau iš visiškai religijai atsidavusio žmogaus – kad esame pagonys. Ši moteris, pabuvusi Izraelyje, parsivežė vieną labia stiprų pojūtį, su kuriuo nebežinojo, kaip susidoroti, kaip jį “suvirškinti” – pasak jos, esame visiškai pagoniška šalis, visiškai, iki krikščionybės mums – ištisi šviesmečiai.
Aišku, galima būtų netikėti, ar skeptiškai vertinti vieno žmogaus pasisakymą, tačiau tą patį kalba ir pagrindinis Lietuvos pagonis Jonas Trinkūnas, kuris sako: ”Mes manome, kad žmogus gimęs jau iš karto yra pagonis, nes jis natūraliai gimsta toje tradicijoje. Ta tradicija Lietuvoje yra labai gyva, klausimas lieka tik dėl jos supratimo. Pažiūrėkite, katalikybė yra spektaklis: drabužiai, dekoracijos...”.
Pasak Inijos Trinkūnienės, būtent tie žmonės, kurie kurį laiką gyveno užsienyje, supranta kažką esminio: “Pas mus dažnai ateina žmonės, kurie tam tikrą laiką gyveno išvykę iš Lietuvos. Jie tada atpažįsta Lietuvoje tuos dalykus, kurie yra esminiai. Mes juos galime apibrėžti kaip pagonybę. Šie žmonės sako: aš gyvenau Lietuvoje, bet šito nemačiau ir nesupratau, kas yra vertinga ir ką mes galime apibrėžti būtent kaip mūsų tradicinę kultūrą ir sykiu kaip pagonybę”.
Ir, manau, kad šie žmonės yra teisūs iš esmės – tebesame pagonys, kad ir kaip besivadintume. Nesiimu vertinti, ar tai gerai, ar blogai, tiesiog kol kas taip yra Lietuvoje. Apie tai galime kasmet skaityti palzdančių žvakių raštuose kapinėse.