Diagnozė – Nikodemas

Kai galvojau apie Nikodemą, naktį sapnavau sapną – esu Paryžiaus priemiestyje, naktis, aplink dega automobiliai, šlaistosi gaujos su padegamuoju skysčiu, o aš stoviu, norėčiau juos sulaikyti, bet negaliu, jaučiuosi toks mažiukas, nes čia Paryžius, čia manęs niekas nepažįstą, o ugnis vis karštėja…
Nubudau, o “karščio” priežastis buvo labai paprasta – mano mažoji dukrelė užsirioglino ant manęs naktį ir užmigo… Komiška.
Bet kartu supratau ir vieną dalykai, išties mes visi Nikodemai, tik kiekvienas ant savo š… krūvos. Patrauk krūvą, t.y. mūsų visuomeninę padėtį, mūsų draugus, profesiją ar religiją su įpročiais, ir stovime nė burnos nepraverdami, visiškai bejėgiai.
Deja, Jėzus yra tas, kuris šaukia kiekvieną palikti, ką jis turi, štai kodėl tiek mažai žmonių tampa krikščionimis – kaip ir Nikodemas visi iš prigimties esame didžiūnai ir turtuoliai, tad palikti nieko nenorime.Dar daugiau – aistringai tikime, kad Dievas atims iš mūsų pačius mums svarbiausius dalykus…
Bet yra kita istorija – apie Abramą, kuris irgi turėjo gerą padėtį, religiją, turtų, gyveno puikioje vietoje ir t.t. žodžiu, nieko jam netrūko, tačiau Dievas jam pasakė:”Abramai, palik tėvo namus”, ir jis paliko. Vadinasi, ne viskas taip beviltiška, kaip gali atrodyti – mumyse yra dalis ir Abramo.